Tačiau šiuolaikinė teisė turi klausti ne to. Esminis klausimas turėtų būti kitas: ar buvo aiškiai ir laisvai išreikšta valia seksualiniams santykiams.
 
Šiandien Lietuvos baudžiamoji teisė vis dar remiasi prievartos modeliu. Baudžiamoji atsakomybė yra siejama su fiziniu smurtu, grasinimais, pasinaudojimu bejėgiška būkle ar priklausomumu. Kitaip tariant, sistema orientuota į tai, kaip kaltininkas palaužė valią.
 
Toks modelis neatitinka nei žmogaus teisių standartų, nei realybės.
 
Seksualinis smurtas retai atrodo taip, kaip vis dar įsivaizduojama stereotipais. Žmogus gali sustingti iš baimės. Gali patirti disociaciją. Gali nesipriešinti fiziškai, nes organizmas reaguoja į traumą ne kova, o sustingimu. Tai nėra sutikimas. Tai nėra pasirinkimas. Tai yra traumos reakcija.
 
Vis dėlto praktikoje būtent tokios bylos dažnai tampa sudėtingiausios. Jei nėra akivaizdaus smurto žymių, jei nukentėjusysis delsė pranešti, jei parodymai nenuoseklūs dėl trauminės patirties – sistema neretai pradeda abejoti ne smurtautoju, o nukentėjusiuoju.
 
Tai viena priežasčių, kodėl seksualinis smurtas išlieka itin latentiškas nusikaltimas. Daugybė žmonių nesikreipia į teisėsaugą, nes netiki, kad bus išgirsti. Dar daugiau bijo būti teisiami už savo elgesį, aprangą, santykių istoriją ar reakciją po įvykio.
 
Todėl aiškiai išreikšta valia grįstas modelis nėra radikali mada ar „importuota ideologija“, kaip kartais mėginama vaizduoti. Tai moderni teisinė kryptis, įtvirtinama tarptautiniuose žmogaus teisių standartuose. Stambulo konvencija, Europos Sąjungos teisė, Europos žmogaus teisių teismo praktika vis aiškiau rodo tą pačią kryptį: seksualiniuose santykiuose svarbiausia yra laisvas ir savanoriškas dalyvavimas.
 
Paprasčiau tariant: tylėjimas nėra sutikimas. Sustingimas nėra sutikimas. Fizinis pasipriešinimo nebuvimas nėra sutikimas.
 
Kritikai mėgsta ironizuoti, esą tuomet reikės pasirašinėti sutartis prieš seksą. Tačiau toks argumentas tėra bandymas sumenkinti rimtą klausimą. Juk niekas nereikalauja sutarčių. Reikalaujama elementaraus gebėjimo suprasti kitą žmogų, gerbti jo ribas ir įsitikinti, kad jis nori dalyvauti laisva valia.
 
Jei žmogus nežino, kas yra sutikimas, problema ne įstatyme.
 
Dar vienas dažnas bauginimo scenarijus – esą įteisinus tokį modelį padaugės melagingų skundų. Tačiau šis argumentas dažniausiai remiasi ne duomenimis, o stereotipais. Tyrimai rodo priešingą problemą: seksualinis smurtas yra smarkiai latentiškas, didžioji dalis nukentėjusiųjų apskritai nesikreipia į teisėsaugą. Kitaip tariant, reali problema yra ne melagingų pranešimų banga, o tikrų nusikaltimų nutylėjimas.
 
Kai kuriose Skandinavijos šalyse pranešimų skaičius didesnis ne todėl, kad daugiau meluojama, o todėl, kad visuomenė geriau atpažįsta seksualinį smurtą, jį mažiau toleruoja ir labiau pasitiki sistema. Didesnis matomumas nėra tas pats, kas daugiau melagingų kaltinimų.
 
Kitas dažnas argumentas – neva bus neįmanoma nieko įrodyti. Tačiau seksualinio smurto bylos visada buvo sudėtingos. Nusikaltimai dažniausiai vykdomi be liudytojų. Todėl teisėsauga ir dabar vertina aplinkybių visumą, elgesio kontekstą, parodymų nuoseklumą, ekspertinius duomenis. Sutikimo modelis nepanaikina nekaltumo prezumpcijos ir nesumažina įrodinėjimo standartų. Jis tik pakeičia pagrindinį klausimą į teisingesnį.
 
Lietuvoje šis klausimas kelia tiek emocijų todėl, kad jis yra susijęs ne vien su teise. Jis paliečia giliai įsišaknijusius požiūrius apie lytį, galią, santykius ir atsakomybę. Vis dar nemaža visuomenės dalis seksualinį smurtą vertina moralės, o ne žmogaus teisių apsaugos kategorijomis.
 
Todėl, ko gero, labiausiai Lietuvoje atsilieka ne įstatymas, o požiūris.
 
Tačiau įstatymai turi galią tą požiūrį keisti. Kaip kadaise keitė supratimą apie smurtą artimoje aplinkoje, taip gali keisti ir supratimą apie seksualinį smurtą. Teisė nėra vien bausmės mechanizmas. Ji taip pat pasako, kokias vertybes valstybė gina.