- Žinome, kad susidūrėte su sveikatos iššūkiais – kaip dabar jaučiatės?
 
- Šiuo metu viskas yra gerai – ką tik grįžau namo iš ligoninės ir jaučiuosi gerai. Po mėnesio vėl teks sugrįžti, kad galėčiau vaikščioti, nes prieš tai teko amputuoti dalį blauzdos. Bet šiandien galiu džiaugtis ramybe ir kasdienybės malonumais. Laukia pavasaris, nuotaikos geros.
 
- Šiemet vykusioje M.A.M.A. apdovanojimų ceremonijoje jums buvo įteikta statulėlė už nuopelnus lietuviškai muzikai. Ką jums reiškia toks apdovanojimas?
 
- Tikrai nesitikėjau šio apdovanojimo, nes folkloras dažnai lieka tarsi podukros vietoje. Jo viešojoje erdvėje matome nedaug – retai girdime ar matome per televiziją. Todėl toks įvertinimas man buvo netikėtas, bet kartu ir labai prasmingas. Tai ne tik asmeninis įvertinimas, bet ir dėmesys pačiam folklorui bei žmonėms, kurie jį puoselėja.


 
- Visą gyvenimą puoselėjote lietuvių kalbą per dainas. Kaip vertinate šiandienę jos būklę?
 
- Kiek kartų buvau pakviesta į mokyklas, visada ateidavau. Vaikams būdavo įdomu. Tačiau tą turėčiau daryti ne tik aš – prie to turėtų prisidėti dauguma mūsų folkloro mylėtojų, kad galėtume perduoti tai, ką šimtmečius saugojome.
Kartais net baisu klausytis, kaip šiandien kalbama lietuviškai. Yra daug netaisyklingų darinių. Po rusų okupacijos dar iki šiol nesame visiškai išsivadavę iš netaisyklingos kalbos. Nežinau, ką daro mūsų kalbininkai. Kodėl jie griežčiau nereaguoja į įstaigas, kurios yra atsakingos už tautos paveldą? Kodėl garsiau nekelia šių klausimų? Pavyzdžiui, sakoma „vyksta snygis“, nors pakaktų pasakyti tiesiog „sninga“. Sakoma „iškrito lietus“, nors lietuviškai – paprasčiausiai „palijo“. Tokios klaidos vis dar paplitusios. Pastaruoju metu atsiranda ir daug anglicizmų. Žmonės vis dažniau sako „vau“, nors tą pojūtį galėtų išsakyti ir lietuviškai.
 
- Jūsų balsas ir dainų interpretacijos laikomos vienomis autentiškiausių Lietuvoje. Kaip formavosi jūsų dainavimo stilius?
 
- Aš neturiu jokio specialiai formuoto stiliaus. Net nepažįstu gaidų, todėl su profesionalia muzika, galima sakyti, neturiu tiesioginio ryšio. Tiesiog taip susiklostė – dainavau ir viskas. Dainavimas atėjo natūraliai, iš gyvenimo, iš aplinkos, kurioje augau ir kur žmonės nuolat dainuodavo.
Aš esu pokario metų vaikas. Eidavome uogauti – Dzūkijoje niekada po vieną, visada būreliais. Moterys eidamos uogauti vesdavosi ir vaikus, todėl visą laiką dainuodavome įvairias dainas. Tuo metu buvo madingos ir verstinės dainos – kitų tautų kūriniai, išversti į lietuvių kalbą. Tai buvo dalykai, kurių šiandien dažnai nebeprisimename. Folklorinis judėjimas Lietuvoje pradėjo ryškėti maždaug septintajame dešimtmetyje. Jis pamažu plito, kūrėsi folkloriniai ansambliai – gal ne taip greitai, bet vis dėlto kūrėsi. Manau, kad tai buvo tautos ir tautinės kultūros atgimimo laikotarpis. Tas kelias, tas kultūrinis judėjimas iš dalies vedė ir į mūsų laisvę.
Prisimenu, atvažiavau studijuoti į Vilnių, o mūsų kursas buvo dainingas. Per pertraukas tarp paskaitų merginos dainuodavo universiteto kieme – ten buvo berželis, prie kurio susirinkdavome. Prie mūsų dažnai prisijungdavo ir kitų kursų studentai – visi, kurie tik norėdavo dainuoti.
Kadangi esu dzūkė, mokėjau dainų, kurios daugeliui buvo negirdėtos. Tad dažnai pati jas užvesdavau ir dainuodavau. Kartą dekanas per vieną renginį paprašė: „Veronika, gal padainuotumėte kokią nors seną dainą?“ Padainavau, o po to prie manęs daugelis ėjo klausdami, ar tai tikrai lietuviška daina. Dainas parsiveždavau ir iš ekspedicijų.
Net nežinau, ar turiu kažkokį ypatingą balsą – tiesiog dainuoju taip, kaip dainuodavo kaime. Taip dainuoju ir šiandien.
Folkloras man yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Tai ne tik dainos, bet ir mūsų tautos atmintis, tradicijos, gyvenimo būdas. Per folklorą perduodame tai, ką sukaupė ir išsaugojo daugybė kartų. Man tai yra didelė vertybė ir atsakomybė – kad šios dainos ir tradicijos nenugrimztų užmarštin, o būtų perduotos jaunajai kartai.


 
- Ko jus išmokė tie dešimtmečiai su dainomis ir ekspedicijomis?
 
- Tai buvo mano gyvenimas. Tos dainos, ekspedicijos į kaimus, pokalbiai su žmonėmis. Tais laikais viskas buvo daug sudėtingiau nei dabar. Neturėjome nei magnetofonų, nei kitų dabar įprastų priemonių įrašyti ar užrašyti dainas. Tautosakos institute buvo magnetofonas, bet jis svėrė apie septynis kilogramus – kas gi jį nešiosis į kaimus.
Net sąsiuvinį nusipirkti buvo sudėtinga. Dažniausiai rašydavome cheminiais pieštukais, nes jie ilgiau išsilaikydavo – paprastu pieštuku parašyti tekstai greitai išblukdavo. Dabar turime visko daug, o tuomet daug ko trūko.
Gyvenimas spartėja ir gyvenimo būdas bei papročiai kinta. Kaime beveik nebeliko tokios žemdirbystės, kokia buvo anksčiau. Dabartiniai darbo būdai mažiau susiję su paprotine tautosaka ir poreikiu jai.
Įdomu ir tai, kad dabar dainuojame labai daug dainų apie meilę, tačiau senosiose liaudies dainose pats žodis „meilė“ atsirado gana vėlai. Seniausiose dainose jo beveik nerasite, nors pačios dainos dažnai kalba apie jausmus. Dar vienas dalykas – mes esame labai su gamta susijusi tauta. Beveik pusė mūsų liaudies dainų yra apie gamtą: paukščius, žvėrelius, medžius. Kita dalis – apie žmogų. Ir visa tai labai gražiai susilieja tarpusavyje.


 
- Ar, jūsų nuomone, Lietuva pakankamai vertina folklorą?
 
- Valstybei folkloras galėtų būti daug svarbesnis, tačiau, mano nuomone, jam skiriama mažai dėmesio. Ypač daugiau turėtų stengtis su švietimu susijusios valdžios – rūpintis tikrosios Lietuvos istorijos pažinimu ir jo sklaida.
Mes vis dar per mažai kalbame apie savo istoriją, kultūrą, kilmę, tikėjimą. Visuomenei mažai žinoma, ką apie tai sako naujausi tyrimai. Dažnai kartojma, kad esame baltai, bet pirmiausia mes esame lietuviai – viena seniausių tautų, išlaikiusių savo senąją kalbą, tautosaką ir pasaulėjautą.
Todėl mums itin svarbu rūpintis savo istorija, kultūra ir tuo, kuo galime būti įdomūs sau ir pasauliui. Folkloras yra viena tų vertybių, kurios parodo mūsų tautos savitumą ir išskirtinumą.
 
- Artėja šv. Velykos. Kaip minėsite? Marginsite kiaušinius?
 
- Kiaušinius skutinėsime – tai mūsų mėgstamiausia marginimo forma. Per didžiąsias šventes susirenka visa mūsų šeima. Manau, kad tai gražiausia tradicija – dalintis laiku su artimaisiais ir puoselėti mūsų kultūros papročius.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!