Interviu

Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovas Darius Steponkus: prie raudų sienos nesijungiame
 
- Praėję metai daugeliui ligoninių buvo sudėtingi. Kaip juos vertinate jūs?
 
- Matyt, esu „sugedęs“ nuo gimimo, bet aš visada stengiuosi įžvelgti pozityvių dalykų. (Šypsosi.) Praėję metai finansiškai tikrai nebuvo geriausi – neuždirbome tiek, kiek planavome, o išlaidų, kurių nebegalėjome stabdyti, buvo daug. Bet jos buvo skirtos inovacijoms, kurios leis įstaigai judėti pirmyn – jų laukė ir pacientai, ir gydytojai. Priėmėme sprendimą, kad minuso ženklas popieriuje mūsų tikslų nesustabdys.
Daug metų iš eilės džiūgavome puikiais finansiniais rezultatais, tad praėję metai parodė, kad ne visada būna gerai – ir tai naudinga suprasti. Bet padaryta daug darbų, kuriuos planavome padaryti: nupirkta įranga, patvirtinti projektai, artėja milijoninės investicijos. Tiesa, kol nauja įranga pradeda dirbti, kol „užsisuka“ pacientų srautas, – užtrunka.
Būti skoloje nėra geras jausmas, tą reikia pripažinti. Bet susitvarkysime.
 
- Kitose įstaigose, ypač regionuose, daug nusivylimo...
 
- Su visa pagarba kolegoms, nesijungiame prie raudų sienos. Tiesiog darome savo darbus, kuriuos turime ir privalome daryti. Suprantame realybę – pacientų nepasirinksi – bus ir sunkių atvejų, ir tokių, kuriems nepadėsi, ir ne visi bus dėkingi. Bet būtent blaivus žvilgsnis, o ne iliuzijos, yra mūsų kolektyvo stiprybė. Stengiamės tai perteikti visiems, nes kartais žmonės, išgirdę neigiamą žinutę, iškart puola į paniką. Čia kaip laive: pakilo vėjas, pradėjo banguoti – tai dar nereiškia, kad nuskęsime. Mūsų įgula puiki. Kapitonas irgi. (Juokiasi.)
 
- Kaip vertinate ministerijos vaidmenį?
 
- Gydymo įstaigoms visada reikėjo ramybės ir nuoseklumo. Tai ministerija šiandien ir daro – nesivelia į ginčus, nepriima neapgalvotų sprendimų. Medicinoje neapgalvoti sprendimai turi itin blogas pasekmes.
Problema ta, kad iškyla koks nors klausimas – ir visi tik apie jį šneka. Ar tikrai kojų venų operacijos šiandien yra aktualiausia tema Lietuvoje? Iš ministerijos tikimės gero teisėjavimo. Kaip krepšinio varžybose: visi teisėjo nekenčia, bet be jo būtų chaosas. O dabar daug reiškiasi atsarginiai žaidėjai, kurie realiai, išbėgę į aikštelę, nieko gero ir nenuveiktų.

---

 
Pirmasis Baltijos šalyse
 
Į Respublikinės Klaipėdos ligoninės Ortopedijos traumatologijos skyrių pacientai atvyksta iš visos Lietuvos. Trisdešimt šešių lovų padalinyje per metus atliekama daugiau nei du tūkstančiai operacijų – nuo ūmių traumų iki sudėtingų sąnarių rekonstrukcijų.
 

Ortopedijos traumatologijos skyriui vadovauja ortopedas traumatologas Ignas Riauba, prieš keturiolika metų pirmasis Baltijos šalyse pradėjęs riešinio nykščio sąnario endoprotezavimo operacijas ir šios technikos išmokęs kolegas iš Latvijos bei Estijos. Iki šiol tokias operacijas Lietuvoje atlieka vos keli chirurgai.

 
„Riešinis nykščio sąnarys atrodo mažas ir nekaltas, tačiau būtent jis leidžia judėti pirštui. Neturint nykščio, žmogaus gyvenimo kokybė smarkiai suprastėja – tampa sunku atlikti net paprasčiausius veiksmus: paimti šaukštą ar laikyti rašiklį. Viskas, ką darome rankomis, prasideda nuo nykščio“, – aiškina chirurgas.
 
Anksčiau tokiems pacientams būdavo atliekamos kitos operacijos – jos šiek tiek malšindavo skausmą, tačiau rankos funkcija likdavo ribota. Endoprotezavimas situaciją pakeitė iš esmės – implantas leidžia visiškai atkurti rankos funkciją.
 
Anot I.Riaubos, sąnario susidėvėjimas amžiaus nepaiso – jauniausia chirurgo pacientė buvo vos trisdešimt aštuonerių manikiūrininkė, kuriai teko pakeisti abu rankų sąnarius. „Liga bręsta ne metus ir ne dvejus, o dešimtmečiais. Bet kai skausmai sustiprėja tiek, kad žmogus nebegali suimti daikto, tada jis atsiduria pas mus“, – sako skyriaus vedėjas.
 
Sąnarių ligos gali būti paveldimos, atsirasti dėl pasikartojančių mikrotraumų ar išsivystyti dėl specifinės veiklos. Paradoksalu, tačiau dešiniarankiams problemos dažniau prasideda kairėje rankoje – būtent ja žmogus laiko daiktą, o ilgalaikis spaudimas trikdo kremzlės mitybą.
 
„Operacija trunka keturiasdešimt-penkiasdešimt minučių, bet reikalauja ypatingo tikslumo – sąnarys mažas, pjūvis nedidelis, greta nervai ir kraujagyslės. Visgi rezultatai džiugina: per keturiolika metų išoperuoti keli šimtai pacientų, o pakartotinai operuoti teko vos keturis“, – pasakoja I.Riauba.
 
Skyriuje taip pat protezuojami kelių, klubų, pečių sąnariai, atliekamos artroskopinės rekonstrukcijos, pėdų korekcijos. „Atliekame beveik visas operacijas, kurios šiandien daromos Lietuvoje. Nuo didmiesčių klinikų neatsiliekame, – šypsosi vedėjas. – Dėl to mūsų skyrius puikiai pažįstamas ne tik Klaipėdos krašte – operacijoms atvyksta pacientai iš visos Lietuvos, o eilės formuojasi ir konsultacijoms, ir gydymui.“
 
I.Riauba teigia nekantriai laukiantis rudens – tuomet Lietuvą turėtų pasiekti naujas riešo sąnario endoprotezas. „Ankstesnio amerikietiško implanto Europoje nebeliko – pasikeitus sertifikavimo direktyvoms, gamintojas jo nebeatnaujino. Vienintelė alternatyva šiandien – sustingdyti sąnarį, kad nejudėtų ir neskaudėtų. Bet tai ne sprendimas“, – sako vedėjas.
 
Komisija, anot I.Riaubos, jau sudaryta, specifikacija patvirtinta – belieka sulaukti viešųjų pirkimų rezultatų.
 
Kovoja dėl kiekvieno decibelo
 
Unikaliomis operacijomis garsėja ir ligoninės ausų chirurgai. Prieš kelias savaites telšiškiui Rymantui Adomaičiui Klaipėdoje implantuotas pirmasis Lietuvoje naujos kartos klausos kauliukų grandinės protezas.
 
Pats R.Adomaitis pasakoja, kad klausos problemos jį lydėjo nuo vaikystės: traumos, šalia sprogęs akumuliatorius, kiti ausies sutrikimai. Kurį laiką gelbėjo klausos aparatas, tačiau metams bėgant situacija blogėjo. „Atėjo laikas, kai ausis visai užsidarė. Pradėjo šlapti, kažkas bėgo. Paskambinau gydytojai – padarė tyrimus, kompiuterinę tomografiją. Ir sako: kaip tik atvažiuoja labai gera gydytoja, ir kaip tik yra laisva vieta. Kiti metų metais jos laukia“, – prisimena vyras.
 
Klaipėdos krašte itin laukiama gydytoja – otochirurgė, otologė ir otoneurologė dr. Irina Arechvo – viena nedaugelio ausų chirurgų šalyje, kurios mokslinio domėjimosi ir darbo sritis yra sudėtingos vidurinės ausies rekonstrukcijos.


 
Kaip pasakoja dr. I.Arechvo, šiuolaikiniam ausų chirurgui nebeužtenka puikiai išmanyti anatomiją ir chirurginę techniką. „Mes rekonstruojame gamtos sukurtą mechaninę sistemą. Vidurinė ausis – sudėtingas biomechaninis mechanizmas, kuriame svarbus kiekvienas komponentų kampas, įtempimas, storis ir geometrija. Būtina pasitelkti biomechaniką – mokslą, neturintį tiesiogiai nieko bendra su medicina“, – teigia medikė.
 
Ankstesni protezai, anot jos, buvo rigidiški – standūs. Tai reiškė, kad didesnis būgnelio judesys galėjo sukelti per didelę įtampą, pabloginti klausą ar išjudinti patį protezą. Naujos kartos implantas turi sąnarį, kuris kompensuoja didesnius atmosferinio slėgio sukeltus judesius ir kartu efektyviau perduoda akimi nematomus mikrojudesius – tuos, kurie iš tiesų leidžia girdėti.
 
„Istoriškai klausos rekonstrukcija rėmėsi paukščio ausies modeliu – kolumela – žmogui buvo implantuojamas vienas standus kauliukas. Tačiau žmogaus ausis gerokai sudėtingesnė: trys kauliukai, du sąnariai, leidžiantys tiek apsaugoti sistemą nuo didelių judesių, tiek itin tiksliai perduoti garsą“, – aiškina dr. I.Arechvo.
 
Anot gydytojos, šiandien ausų chirurgai kalba nebe apie apytikslį klausos atkūrimą – tai medicina daro dešimtmečius. Kova vyksta dėl kiekvieno decibelo, ypač aukštų dažnių srityje – būtent čia mikroskopiniai sprendimai gali lemti, ar žmogus girdės paukščio čiulbesį, ar supras kalbą triukšmingoje aplinkoje.
 
R.Adomaičio atveju, praėjus vos kelioms savaitėms po operacijos, pacientas jau girdi aukštus dažnius. Galutiniai rezultatai paaiškės po kelių mėnesių, tačiau anksti sugrįžę aukšti dažniai, pastebi dr. I.Arechvo, – itin geras ženklas.
 
Jėgas atgauna Palangoje
 

„Dalis pacientų po operacijų Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje reabilitaciją tęsia pas mus, – sako Respublikinės Klaipėdos ligoninės Palangos reabilitacijos filialo „Pušynas“ reabilitacijos skyriaus vedėja Judita Daratienė. – Kadangi priklausome vienai sistemai, paciento kelias į reabilitaciją žymiai greitesnis. Galime iš karto konsultuotis su operavusiais gydytojais, aptarti niuansus. Taip saugiau ir pacientui, ir gydytojui, o gydymas nenutrūksta.“

 
Filiale priimami pacientai iš visos Lietuvos: po sąnarių endoprotezavimo, onkologinių, kardiologinių operacijų, su atramos-judamojo aparato sutrikimais. Čia taip pat vyksta Vidaus reikalų ministerijos finansuojama pareigūnų reabilitacija – strateginė vieta prie jūros pritraukia daug norinčiųjų. „Pušynas“ vienintelis šalyje teikia ir reabilitaciją dėl ūmaus aklumo – po traumų, insultų ar trombozių.
 
„Kai kurie gydytojai ar politikai sako, kad aplinka nesvarbi, pakanka kokybiškai gydyti. Nesutinku. Žmogus po procedūrų turi ir laisvo laiko. Pabūti gamtoje, pasėdėti prie jūros, vakare palydėti saulę, apkabinti pušį – tai visai kas kita, nei žiūrėti pro daugiabučio langą į judrią gatvę. Mokslas patvirtina tai, ką mes liudijame kasdien: aplinka gydo“, – teigia gydytoja.
 
Šiemet „Pušyno“ komanda baigia rengti naują miško maudynių programą pagal europinį projektą – parengta metodika, paruošti specialistai, numatyti maršrutai. Atšilus orams, pacientai galės pasinerti į miško terapiją su profesionalia priežiūra. „Ypač tikimės, kad tai padės onkologiniams pacientams – jiems tokia terapija gali duoti labai daug naudos“, – tikina J.Daratienė.
 
Tiems, kurie negali toli nueiti, filialo kieme jau kelerius metus veikia sensorinis sodas – specialiai parinkti augalai ir takai stimuliuoja visus žmogaus pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą, net skonį.
 
Filialas ruošia naujoves ir ergoterapijoje. „Ruošiamas visiškai naujas ergoterapijos kabinetas su virtualios realybės sistema – tokios įrangos neturės niekas Pabaltijyje“,  – šypsosi J.Daratienė. Anot vedėjos, tai ypač aktualu, nes keičiasi pacientų kartos – jaunesniems reikalingi šiuolaikiškesni, įtraukiantys metodai.
 
Nefrologai tiria nuo A iki Z
 

„Jeigu žmogus patenka į mūsų skyrių su inkstų problema, galime ištirti jį nuo A iki Z – atlikti pradinę apžiūrą, diagnozuoti ir gydyti. Nereikia nieko niekur siųsti“, – sako Respublikinės Klaipėdos ligoninės Nefrologijos skyriaus vedėjas Arvydas Dargevičius.

 
Čia atliekami visi instrumentiniai ir laboratoriniai tyrimai: echoskopija, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, inkstų biopsija, sudėtingi imunologiniai tyrimai. Skyriuje dirba šeši nefrologai ir vienintelė Vakarų Lietuvoje toksikologė, atliekanti plazmaferezę – procedūrą, kurios metu iš organizmo šalinami kenksmingi baltymai.
 
Anot A.Dargevičiaus, glaudžiai bendradarbiaujama su stipriu ligoninės Urologijos skyriumi. „Inkstai – tai ir urologinės, ir nefrologinės problemos. Mes taip įkyriai bendradarbiaujame, kad urologai jau nebegali į mus žiūrėti. Kaip musės – neatstojame, kol nepasiekiame savo“, – juokiasi vedėjas.
 
Neseniai skyrius atnaujino hemodializės aparatūrą – nupirkti penki naujos kartos aparatai, leidžiantys dializuoti tiek reanimacijos, tiek ambulatorinius pacientus. Ateityje planuojama įsigyti dar penkis.
 
„Nauja įranga – didelis džiaugsmas komandai, o pacientams – galimybė gauti moderniausią pagalbą. Juk Lietuva yra ta pati Europa, niekuo mes ne prastesni“, – teigia gydytoja nefrologė Rūta Dručkienė.
 
Nuo 2018-ųjų ligoninėje dirbanti gydytoja sako čia radusi visas galimybes augti profesiškai ir komandą, su kuria sieja ilgalaikius planus: „Puikus kolektyvas, atmosfera, ligoninė. Jeigu kas sako, kad darbas nėra džiaugsmas, linkiu rasti tokią darbo vietą.“
 

Jauniausias komandos narys – nefrologas Žilvinas Paškevičius – į Klaipėdą atvyko iš Kauno, tik baigęs rezidentūrą. „Dar studijų metais vasaromis prisijaukinau šį miestą. Ligoninėje dirbau praktikų metu – ji man pasirodė labai vakarietiška, moderni. Mačiau save čia. O dabar mane supa toks personalas, kad niekur kitur nebesinori“, – šypsosi jis.

 
Tiesa, gydytojas pastebi: visuomenei nefrologija tebėra mažai žinoma sritis. „Ateina pacientas į polikliniką pas nefrologą ir klausia, kas tai yra. Labai trūksta edukacijos“, – sako Ž.Paškevičius.
 
Dializuojasi namuose
 
Skyriuje šios spragos bandomos mažinti ne tik žodžiais – ligoninėje veikia vienintelis Vakarų Lietuvoje peritoninės dializės centras, kur pacientai apmokomi atlikti dializę namuose.
 
Kaip pasakoja gydytoja nefrologė Renata Dargevičienė, procedūros metu filtro vaidmenį atlieka pati žmogaus pilvaplėvė, todėl pacientui nereikia vykti į ligoninę tris kartus per savaitę, kaip hemodializės atveju. Pacientus arba jų artimuosius apmoko specialiai parengtos slaugytojos.
 
„Peritoninė dializė būna rankinė arba aparatinė. Rankinės dializės atveju tirpalą reikia keisti keturis kartus per dieną, o aparatinė atliekama naktį – žmogus miega prijungtas prie aparato, tad turi laisvą dieną. Pastarąją dažniausiai renkasi jaunesni pacientai“, – pastebi R.Dargevičienė.
 
Peritoninei dializei ryžtasi ne visi, tačiau procedūra, anot gydytojos nefrologės, nėra sudėtinga. „Prisimenu, kaip aštuoniasdešimt ketverių vyras vienuolika metų pats darė dializę savo žmonai, kuri buvo paralyžiuota po insulto. Ir visus tuos metus – jokių ligoninių, jokių komplikacijų“, – pasakoja gydytoja.