- Vaiva, ką tik grįžote iš dešimtos stažuotės Ukrainoje. Kokia bendra medikų nuotaika sugrįžus?
 
- Stažuotėse medikai savotiškai pasimatuoja karo rūbą. Nepaisant to, kad esame įpratę prie streso, karo sąlygos vis tiek šokiruoja. Labai dažnas būrys grįžta mažiau ar daugiau sukrėstas, ir tai visiškai natūralu. Mes čia, Lietuvoje, to nematome ir nedirbame tokiomis sąlygomis, kokiomis dirba ukrainiečiai.
Beje, žmonės dažnai sumaišo stažuotes su misijomis – tai skirtingi dalykai. Stažuotės – tai kai medikai vyksta mokytis dirbti karo sąlygomis, o misijos – kai važiuojama konkrečiai padėti, dirbti kartu su ukrainiečių medikais.
Šiai grupei teko išskirtinis iššūkis – dalyvauti masinėje nelaimėje ir teikti pagalbą jos metu. Nė vienai ankstesnei grupei to nebuvo tekę patirti. Tai buvo civiliai žmonės, nukentėję per ataką mieste. Didžiulis iššūkis ir unikali patirtis, nors tikrai sunki ir sudėtinga.
 
- Karo sąlygomis trūksta visko – aparatūros, priemonių. Kiek tenka improvizuoti?
 
- Ukrainiečiai geba nuostabiai pritaikyti turimus dalykus. Stebėjau ir kaip mūsų medikai, atlikdami procedūrą, pritaikė kitas priemones, nes nebuvo tų, kurių reikėjo – ir jokios problemos. Bet didžiausias iššūkis – ne priemonių trūkumas, o sąlygos. Kai buvome žiemą – šaltis, nėra elektros, šildymo, vandens, o reikia dirbti... Tai didžiausia patirtis – suprasti, kaip apskritai gali veikti tomis sąlygomis.
Esame pripratę prie labai gero gyvenimo – atrodo, visko visur galima rasti, nusipirkti. Ukrainoje supranti, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas.
 
- Ar visi medikai atlaiko? Kaip reaguojate, kai matote, jog žmogui per sunku?
 
- Būna, matai, kad žmogus reaguoja sunkiau. Daug kalbame, visada prašau pasakyti, jeigu negerai jaučiasi ar patiria per didelį stresą. Tokių atvejų pasitaiko – tuomet perkeli žmogų į kitą vietą, pritaikai sąlygas.
Tai normali reakcija: atsiduri situacijoje, kuri tau visiškai nepatirta ir pavojinga. Būdamas Lietuvoje ne visada gali įvertinti, ar galėsi veikti karo sąlygomis.
 
- Kaip rūpinamasi medikų saugumu?
 
- Aiškiai komunikuojame: net profesinis mediko interesas nėra aukščiau saugumo. Bet reikia suprasti – Ukrainoje absoliučiai niekur nėra saugu. Kur tu bebūtum, gali įvykti ataka, ir niekas negali duoti jokių garantijų. Todėl medikai vyksta savo noru, prisiimdami atsakomybę.
Jie pasirašo deklaraciją, kad suvokia rizikas. Rodome vaizdus, pasakojame, ką patirs, – kad kuo labiau įsisąmonintų ir turėtų galimybę bet kuriuo momentu atsisakyti.
Medikams suteikiamos visos įmanomos apsaugos priemonės: liemenės, šalmai, individualūs pirmosios pagalbos paketai. Labai svarbus dalykas – jie turi draudimą nuo karo veiksnių. Tai specialus susitarimas su draudimo bendrove. Medikas žino, kad jeigu kas įvyktų, jo šeima būtų pasirūpinta.
 
- Daug metų tarnavote kariuomenėje, dalyvavote misijoje Afganistane, dabar – Ukraina. Iš kur tas polinkis ekstremalioms patirtims?
 
- (Juokiasi.) Ekstremale savęs nelaikau. Viskas nutiko atsitiktinai.
Tuo metu dirbau ligoninės priėmimo skyriuje, buvau felčerė. Tiesiog atvyko gydytojas iš bataliono, sakė: mums trūksta medikų. Tai ir išėjau – atrodė įdomu. Tarnavau apie aštuoniolika metų ir esu laiminga dėl to periodo – daug patyriau ir daug ką gyvenime vėliau dariau būtent todėl, kad tarnavau karo medicinos tarnyboje. Teko tarnauti misijoje Afganistane, paskutinis etapas buvo Šiaulių aviacijos bazėje.
O dėl Ukrainos – dar iki karo galvojau: jeigu taip bus, tikrai ieškosiu galimybių padėti. Man, kaip buvusiai karo medikei, buvo aišku, kad pagalbos reikės daug.
 
- Atlaikyti tokias patirtis – ne kiekvienam. Kas jums padeda?
 
- Stengiuosi būti stipri, ir, laimė, turiu šeimą, kuri mane be galo palaiko. Turiu siaurą, bet patikimą draugų ratą – jie supranta ir padeda, kai pervargstu. O to pervargimo tikrai būna – ir psichologinio, ir fizinio. Bet kritinės situacijos, kad norėtųsi viską mesti ir keisti, – nebuvo. Tiesiog ieškai būdų pailsėti, persikrauti ir eini toliau. Matau tame didelę prasmę.
 
- Kaip vertinate Lietuvos pasiruošimo tempą?
 
- Nuo pernai metų vasario tempas didelis. Iki tol buvo sunkiai juntama, kad apskritai kas nors daroma, o dabar – labai didelis pokytis, ypač pačioje medikų bendruomenėje, kuri tampa vis atviresnė.
Man pats maloniausias dalykas – girdėti, kaip medikai, buvę stažuotėje, pasakoja, kokius pasiūlymus teiks savo įstaigose, ką reikia tobulinti, ko imtis. Tas pasiruošimas, pradedant nuo savęs, – man atrodo teisingas kelias.
 
- Už veiklą šiemet prezidentūroje buvote apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Ką jums reiškia toks įvertinimas?
 
- Turbūt tai yra savotiška motyvacija. O jeigu truputį pajuokaujant – turėsiu ką palikti anūkams. Visada manęs klausia: kodėl tu tai darai? Sakau: tam, kad mano anūkai galėtų pasakyti, jog turėjo babą, kuri darė gerus dalykus. (Juokiasi.)
Bet prezidentūroje man svarbiau buvo kitas dalykas. Žinojau, kad apdovanojimą gaus dar vienas slaugytojas, bet kad slaugytojų bus net keturi – tai mane nustebino. Sėdėjau ir šypsojausi: Dieve, kaip smagu, kad įvertino mūsų profesiją, mūsų bendruomenę. Ji dar neturi tinkamo įvertinimo nei visuomenėje, nei apskritai.
 
- Vadinasi, slaugytojo profesija Lietuvoje – dar ne prestižinė, kaip buvo žadama?
 
- Dalinai. Kryptis gera, bet norėtųsi daug greitesnių pokyčių. Pačiai teko dirbti Norvegijoje, pažinti tikros slaugos sąlygas – labai to norėčiau ir Lietuvai. Mums dar toli, bet einame gera linkme. Jau yra neblogų sąlygų ir situacijų, kai slaugytojai gali rinktis. Didesnė problema ta, kad ne visada renkasi.
Daugelis įpratę dirbti daug metų toje pačioje vietoje, nors atsiranda daugiau galimybių. O kol profesijos atstovas uždirba nedidelius atlyginimus, apie prestižą kalbėti sunku. Reikia drąsos – pakeisti darbo vietą, mokytis, pasiūlyti, ką gali ir sugebi.
Bandau savo pavyzdžiu rodyti, kad tikrai galime daug ką keisti ir pasirinkti tai, kas geriausiai tinka. Labai tikiuosi, kad pokytis greitės – sąlygos tokios, kad neišvengiamai slauga taps vis reikšmingesne sritimi.

---

 
Trumpa dosjė

Slaugytoja, karo medikė, aštuoniolika metų tarnavusi Lietuvos kariuomenėje.
Dalyvavo tarptautinėje misijoje Afganistane. Tarnavo Šiaulių aviacijos bazėje.
Dirbo Norvegijoje slaugos srityje. Medikų savanorių misijų „Blue / Yellow Medical“ koordinatorė.
Koordinavo dešimt medikų stažuočių Ukrainoje. Apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!