„Taip, neturime ko slėpti. Gyvenimas meluoti neišmokė. Reikia vienas kitu džiaugtis ir atvirai rodyti. Kai kas gal slepia, o mes abu esame atviri. Tai tik tvirtina santykius. Vyrą, jei jis neužsiėmęs, visuomet vežuosi kartu į renginius. Jei su žmogumi miela kartu keliauti, tiesiog būti, reikia išnaudoti kiekvieną progą. Gyvenimas per daug trumpas, kad galėtume jį švaistyti. Svarbiausia abipusė pagarba, o meilė ateina su laiku“, – apie šeiminį gyvenimą pasakoja politikė.
 
- Neseniai su vyru minėjote judviejų draugystės dvidešimtmetį. O atrodote lyg vakar įsimylėję. Kokia jūsų santykių sėkmės formulė?
 
- Nors su vyru gyvename kartu dvidešimt metų, oficialiai pavardę pasikeičiau tik prieš devynerius. Turtiniai, socialiniai įsipareigojimai... Nors visada sakiau, kad nešiosiu tik tėčio pavardę, gyvenimiška patirtis rodo, kad santuokoje gyventi paprasčiau, tad prie pavardės prisidūriau Korsakė. Pamaniau, jei atsisakysiu Šukytės, politiniame lygmenyje manęs niekas neatpažins.
Nors man Dievas vaikų nedavė, vyras turi du sūnus, keturis anūkus, tad aš juokauju, kad vaikų neturiu, turiu keturis anūkus, kurie visada aplanko, šiltai bendraujame, kartu švenčiame šventes. O šiandien kaip tik vyro gimtadienis – savaitgalį su vaikais ir anūkais šventiškai pasisėdėsime. Paskutiniai metai, kai esame ne pensijoje. Turbūt sulauksime kartu ir gražios senatvės…
Stengiamės vienas prie kito prisitaikyti. Pavyzdžiui, aš sekmadieniais mėgstu žiūrėti chorų mūšį, kurio vyras nemėgsta, bet žiūri dėl manęs, kaip aš dėl jo krepšinį ar futbolą. Sėdime drauge priešais televizorių ir džiaugiamės tiesiog galėdami būti dviese. Rodome vienas kitam pagarbą ir dėmesį, o ne kariaujame. Žinoma, drauge pradėjus gyventi olialia, kiek visko buvo. Esu ekstravertė. Man viskas turi būti čia ir dabar. Tik kai jį perpratau, bendrauti tapo paprasta. Jis itin tikslus. Jei pasakysiu, kad baigsiu darbą aštuntą vakaro, lygiai aštuntą ir prasivers darbo durys. Teko šį punktualumą perprasti, nes pati esu nevaržoma nei laiko, nei aplinkos.
Mūsų formulė – nenutrūkstamas bendravimas, kartu daug kalbamės. Niekaip nesuprantu, kaip porai galima gyventi po vienu stogu ir nesikalbėti. Pas mus nekalbadienių nebūna. Per dieną daug kartų susiskambiname tiesiog paklausti, ką veiki. Kai darbo reikalais būnu išvykusi, susiskambiname ir ryte, ir per pietus, ir vakare.
 


- Kaip suprantu, pavydo scenoms erdvės nepaliekate...
 
- Nekeliame pavydo scenų, vienas kitu pasitikime, nors visokių situacijų būna. Kažkas skambina darbo klausimais ir vakarais. Pamenu situaciją: vakare skambina vyriškis, o šalia sėdi brolis ir mano vyrui sufleruoja: kaip gi tu tyli, argi nematai, kad Linai vyrai skambinėja! (Juokiasi.) Jei nėra pasitikėjimo, kaip tuomet drauge gyventi? Vyras pripratęs, kad esu daug bendraujanti, mano aplinka labai plati. Visada dirbau tris darbus: viešoje vietoje, privačioje, universitete. Komunikacinių reikalų – visur.
 
- Kur judu susipažinote?
 
- Tarnybinis romanas. Jis – paramedikas, dirba GMP tarnyboje. Susipažinome, kai dar dirbau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje Skubios pagalbos priėmimo skyriuje. Kai prisimenu šią istoriją, juokinga. Pirmą kartą į mano darbo kabinetą jis atėjo per gimtadienį su gėlėmis. Taip ir prasidėjo daugystė. Esu bendraujanti ir atvira. Ekstrinės pagalbos skyriuje negali nebendrauti. Nors jis nebuvo iš tų, su kuriuo daug kontaktuodavome.
 


- Uostamiestis – romantiškas miestas... Išduokite savo slaptą pabėgimo vietelę.
 
- Gyvename kaimelyje netoli jūros. Turime savo lizdelį, kurį užsidirbome, pasistatėme. Džiaugiamės gamta. Vyras mėgėjas pažvejoti. Sykį išplaukėme į Rusnę nuomotu kateriu, o šis vidury marių užlūžo. Lietus lyja... Aš vandens bailė... Grįžusi pasakiau: jei nori su manimi žvejoti, tik savu kateriu. Tad dabar plaukiame drauge. O išplaukę žvejybon liekame kur nors pernakvoti. Kuriame bendrus interesus. Labai mėgstame keliauti. Tai ypač suartina. Po kelių savaičių kelionės dviese automobiliu į Kroatiją vyrą pamilau antrą kartą. Kartu dvi savaites sėdėti automobilyje ir patirti tik mudviejų nuotykius yra ypač smagu.


 
- Po išvykų ir kasdienė buitis miela tampa. Dalykiniame gyvenime atrodote valdinga. Namuose, ko gero, visą valdžią ir statusą norisi nusimesti?
 
- Taip ir yra. Namuose leidžiu vadovauti vyrui. Čia esu po jo sparneliu, kuris mane saugo. Namuose esu labai rami – angelas. Nors jis taip pat santūrus, ramus, mėgsta viską dešimt kartų pamatuoti, namuose vadovas jis. Net ir valgyti gamina vyras. Jis virtuvėje ilsisi, improvizuoja. Svarbiausia, kad tai daryti mėgsta. Visuomet stengiasi patiekalą pateikti vizualiai gražiai. Jis meniškos sielos – mama buvusi dailininkė, tad ir jis turi tą gyslelę. Galėtų dirbti ir dizaineriu.
Aš galiu svogūną nulupti, morkas nuskusti, bet paprastai jis mane veja sakydamas, kad taip tik maišausi. Tad stengiuosi vyrą jo Mekoje palikti vieną. Šaldytuvu taip pat rūpinasi jis. Jei į parduotuvę apsipirkti vykstu aš, priperku ir ko reikia, ir ko nereikia. (Juokiasi.) Valgiui dėmesio skiriame tikrai daug, valgome pietus, vakarienę. Vyras niekad iš namų neišeina be pusryčių.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!