Intensyviąją terapiją išsaugoti būtina
 
Rajoninės ligoninės nebetveria: po ketverių metų vis dar nėra aišku, ar su klasterių projektu rajonuose išliks reanimacijos ir intensyvios terapijos paslaugos, o kartu – ir pačios įstaigos. Skaudulys iš pagrindų narstytas daugiau kaip 30 ligoninių vienijančios Lietuvos ligoninių asociacijos surengtoje konferencijoje, į kurią sukviestos politiką formuojančios galvos: Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Lina Šukytė-Korsakė, sveikatos apsaugos viceministras Skirmantas Krunkaitis, VLK direktorius Gytis Bendorius, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Audrius Klišonis.
 
Į klasterius nepatekusios įstaigos jaudinasi, kad be intensyvios terapijos ligoninėje nebeliks chirurgijos, traumatologijos bei kitų paslaugų, o kartu – ir pačios ligoninės, tad pastarųjų skyrių išlikimas rajonuose yra būtinybė.
 
Tiesa, su tuo gydymo įstaigoms tenka ir jungas po kaklu – intensyvios terapijos lovų išlaikymas atsieina milžiniškus pinigus. Finansinių resursų pareikalauja technologiniai ir infrastruktūros reikalavimai, personalo išlaikymas, o ligonių kasos į klasterius nepatekusioms įstaigoms už pastarojo skyriaus veiklą neapmoka.
 
„Rajonuose tiek specialistų, kiek reikalaujama turėti skyriuje, neturime. Dvi anestezistės tenkančios trims pacientams yra nesuvokiama“, – nepakeliamus reikalavimus dėstė asociacijos prezidentas, Jonavos ligoninės direktorius Gediminas Ramanauskas, raginęs ieškoti kompromisinių sprendimų.
 
Šilutės ligoninės vadovas Algis Starkus personalo kiekį siūlo apskaičiuoti pagal užimamų lovų vidurkį, o pusę intensyvios terapijos skyriaus lovų paskirti intensyviai priežiūrai, kas leistų išlaikyti tiek paslaugas, tiek sukurtą infrastruktūrą.
 
„Vilnius ir Kaunas – ne visa Lietuva. Penkiasdešimt procentų šalies gyventojų gyvena rajonuose, tad telkti visas pajėgas į didmiesčius nėra sąžininga. Čia žmonės taip pat turi daug sveikatos problemų. Deja, mums kalama, kad rajono ligoninės nereikalingos“, – akcentus dėl sveikatos paslaugų prieinamumo dėjo G.Ramanauskas. Lygindamas Europos šalių statistiką, jis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje perteklinių intensyvios terapijos lovų nėra. Tačiau nerimą kelia mirtingumas stacionare dėl miokardo infarkto ir išeminio insulto. Lietuva viršija daugumos ES šalių rodiklius.
 
Plungės rajono meras Audrius Klišonis pateikia mirčių statistiką: sausio mėnesį rajone dėl insulto mirė 117 pacientų. Skaičių lėmė pavėluotas pervežimas į insulto klasterį Klaipėdoje, mat sunaviguoti per valandą, kaip aiškinama, neįmanoma.
 
Reikšmingą rajoninių ligoninių indėlį ekstremalių situacijų metu įrodė kovido pandemija, tad intensyvios terapijos skyriai tampa ne mažiau svarbūs ir galimų karo grėsmių pasiruošimo kontekste: išlaikius parengtą infrastruktūrą bei apmokytą personalą, jie teiktų didelę pagalbą didžiosioms gydymo įstaigoms. Siekiant toliau rajonuose išlaikyti intensyvios terapijos skyrius, asociacija siūlo gydymo įstaigoms suformuoti bazinį finansavimo paketą.
 
„Atsimušame į pinigus, nes valstybės prioritetas – kitoje vietoje. Didžioji dalis laisvo resurso eina ten. Ir taip bus bent kelis ateinančius metus. Mes su tuo sutinkame ir sakome ačiū, kad valstybė rūpinasi tuo, kas svarbiausia – saugumu. O jei pavyks skirti daugiau resursų sveikatos sistemai, valio – bus galima atliepti jūsų įvardintus lūkesčius“, – ministerijos poziciją išsakė sveikatos apsaugos viceministras S.Krunkaitis.
 
„Norime dalyvauti darbo grupėse, esame patyrę vadovai ir galime teikti pasiūlymus“, – su ministerijos abejingumu nesutiko asociacijos prezidentas. Vieną jų pateikia Raseinių ligoninės direktorius Gintaras Pikūnas.
 
„Užuot keitę visą sistemą, darykime pilotą: galėtume metus laiko pacientus, patyrusius insultą, vežti į vieną rajoninę ligoninę ir priėmimo-skubios pagalbos skyriuje atlikti trombolizes. Tokia praktika yra daugelyje Europos valstybių. Jei po metų mirčių skaičius išlieka toks pats, problemos sprendimo būdas netinkamas, jei sumažiname perpus – liuks“, – būdą, kaip suvaldyti aukštą mirtingumo nuo insulto rodiklį rajonuose, siūlė asociacijos viceprezidentas.
 
Joniškio ligoninės direktorė Aranta Būtautaitė atkreipia dėmesį, jog tombolizės regioninėse ligoninėse atliekamos, kai pacientas yra nestabilus, kyla didelė rizika jo gyvybei. Tokiu atveju susisiekiama su didžiosiomis ligoninėmis konsultacijai. Kad gydymo įstaigos būtų apgintos ir jose būtų galima trombolizes atlikti oficialiai, šią praktiką tereikia reglamentuoti teisiškai.
 
„Jei reikalinga tik patvirtinti diagnozę, lieka tik techninės detalės. Turime telemediciną. Patvirtinkime darbo grupę ir masažuokime šiuos klausimus. Turite mano telefoną“, – dialogą problemai spręsti rado S.Krunkaitis.
 
„Kam laužtis, kai durys atidarytos? Reikalingi tik valios sprendimai“, – pirmuoju asociacijos suvažiavimo laimėjimu pasidžiaugė A.Klišonis.
 


Gyvybę palaiko viršsutartinės paslaugos
 
Dar vienas ligoninėms ramybės neduodantis klausimas – miražu virtęs apmokėjimas už viršsutartines paslaugas. Nors VLK direktoriaus įsitikinimu, kalbos apie vos kelis procentus visų paslaugų sudarančias viršsutartines yra perteklinės, ligoninių vadovai šiuo klausimu nepalaužiami. Tai – šiaudas laikantis ligoninių gyvybingumą. Neapmokant už viršsutartines, įstaigos netenka galimybės ne tik plėtoti paslaugų, bet ir funkcionuoti.
 
„Beveik visas pajamas atiduodame algoms. Tai – katastrofa. O kur ligoninės išlaidos medicininėms reikmėms, infrastruktūros išlaikymui ir atnaujinimui; darbuotojų kvalifikacijos tobulinimui (vienų studijų programos kaina specialistui per du mėnesius išauga nuo 650 eurų iki 2000 eurų); naujų milžiniškais žingsniais augančių reikalavimų įvykdymui (kibernetinio saugumo, duomenų saugos, IT programų modernizavimo išlaidos per ketverius metus išaugo nuo 10 iki 40 tūkstančių eurų. Tai tampa našta“, – nesibaigiantį gydymo įstaigų veiklos išlaidų sąrašą vardijo Kėdainių ligoninės vadovė Asta Šakickienė. – Kiekvienam darbuotojui dėl kibernetinio saugumo – dvigubo autentifikavimo reikalavimo – prireikė nupirkti USB laikmeną. Vienos kaina – 50 eurų. Turime 560 darbuotojų. Tai – katastrofa.“
 
Išlikti įstaigoms padeda kūrybiški sprendimai: dalyvavimas pilotinių projektų programose, taip pritraukiant lėšų, vykdant pirkimus, konsolidavimas su kitų rajonų ligoninėmis, išlaidas dalinantis perpus.
 
Darbui kenkia nežinomybė, kokiu būdu bus apmokama už paslaugas. A.Šakickienė aiškina, jog prognozuodamos metus ligoninės ypač detaliai skaičiuoja finansus, o apmokėjimas už viršsutartines paslaugas nustatomas tik ketvirtame metų ketvirtyje, kas jų veiklą išmuša iš pamatų.
 
„Gyvename kaip matricoje – mums labai reikia stabilumo, strateginės drausmės, žinoti kur link einame. Tačiau sausį dar negalime planuoti darbo, nes dar neturime sutarčių su ligonių kasa, vasario pradžioje gavus pirminę sutartį ištinka šokas – griebiamės plano, kaip sumažinti paslaugas, darbuotojų atleidimo strategijos, tai apkalbame su kolektyvu, o vasario gale gavę galutinę sutartį atsisėdame – galvoje chaosas, kaip tai įgyvendinti. Juk buvo sudėliotas veiklos planas, gydytojai išleisti atostogų, dirbtinai sumažintos paslaugos, prisiimtas pacientų nepasitenkinimas dėl paslaugų stabdymo, o dabar vėl viskas verčiasi...“, – kokia gydymo įstaigos realybė, pasakoja Kėdainių ligoninės vadovė. Galutinai gydymo įstaigas parklupdo VLK žinia, jog už viršsutartines paslaugas nebus apmokama. Ligonių kasos įsitikinimu, gydymo įstaigos dažnu atveju paslaugų poreikį išpučia dirbtinai.
 
Atidžiai išklausęs gydymo įstaigos vadovus G.Bendorius tikino, jog išgirsti, su kokias iššūkiais jie susiduria, naudinga: „Aš kabinete sėdžiu. Iš kur man žinoti apie realų gyvenimą?“
 
Dalį pinigų išmušė
 
Asociacijos nariai vienbalsiai sutaria – paslaugų poreikis visuomenei senstant nemažės, todėl reikia ieškoti pinigų viršsutartinėms paslaugoms apmokėti. PSDF rezervas dėl fiskalinės drausmės įstatymo kol kas paralyžiuotas, judinti sukauptų 940 milijonų eurų galimybės nėra.
 
Tiesa, kaltės dėl neapmokėtų viršsutartinių paslaugų, pasak G.Bendoriaus, VLK nejaučia. Mat ligoninių vadovai buvo įspėti, jog pinigų tam gali trūkti.
 
„Skirstyti pinigus ir reguliuoti pacientų srautus, kad labiau sergantys pacientai pas gydytojus patektų, o mažiau sergantys – nepatektų, yra grubus metodas. Daug teisingiau tai daryti per aprašus ar bendrą susitarimą, kuriuos operuosime, o kurių – ne. Reikia susitaikyti, kad pinigų visoms paslaugoms apmokėti neužteks“, – gynėsi į kampą spaudžiamas G.Bendorius.
 
„Stabdyti vilko į avių bandą neišeina“, – įsitikinęs G.Ramanauskas, siūlydamas modernius sprendimus: skolą perkelti į kitus metus, telktis obligacijas, papildomą draudimą.
 
Vis dėlto aršiai už viršsutartines kovojančios ligoninės laimikį iškovojo – gegužę už suteiktas pirmo metų ketvirčio paslaugas, kas sudaro 40 mln. eurų, bus apmokėta pusė sumos.
 
G.Bendoriaus aiškinimu, pinigus VLK rado biudžete perstumdžiusi kai kurias finansines eilutes. Šiemet sutartis su gydymo įstaigomis ligonių kasoms pasirašius tik kovą, kitąmet prošvaisčių ligoninėms planuotis darbus jis suteikia žadėdamas, kad 2027 metų biudžetą su įstaigomis ruošiamasi patvirtinti dar gruodį.
 
Į asociaciją atskriejo dar viena viltį gydymo įstaigoms teikianti žinia – sudėtingą ligoninių situaciją aktyviai stebintis socialdemokratų lyderis Mindaugas Sinkevičius tikina, jog finansiniai PSDF rezervo gniaužtai bus pajudinti.
 
Ligonines dėl įšaldyto rezervo kovoti toliau ragina ir A.Klišonis: „Finansų ministerija iš savivaldybių taip pat norėjo paimti 650 milijonų ir juos padėti į šaldytuvą. Savo interesą mums pavyko atstovėti, nors buvo nelengva. Plakėmės, kalėmės su Finansų ministerija iki Prezidentūros. Reikia darbuotis, būti vieningiems. Sveikatos apsaugos sistemoje dar niekada nebuvo tokio didelio rezervo“, – palaikymą rajonams reiškė A.Klišonis.


 
VLK: stabdykite arklius
 
Be jau minėtų grumtynių, gydymo įstaigų vadovams nerimą kelia, kaip paslaugas plėtoti toliau.
 
„Paslaugų padavimas yra per didelis“, –stabdyti apsukas ragina ligonių kasų vadovas. Jis aiškina, kad antrinio lygio paslaugų kiekį reikalinga sumažinti, esą ligoninės jų suteikia per daug – pusė jų nėra reikalingos. Taip pat sufleruoja toliau nebeplėtoti dar neseniai skatintų dienos chirurgijos paslaugų, nes šios reikiamą lygį esą jau pasiekė: „Į nieką neinvestuokite, nieko naujo nedarykite. Tiek, kiek Lietuvoje yra priinvestuota į dienos chirurgiją, tiek užtenka.“
 
Į tai aštriai sureagavo G.Pikūnas. „Nuolat važinėjame į tarptautines stažuotes, galime palyginti, kaip gyvename – inovacijų lygmenyje esame vis dar arti akmens amžiaus. Siūlyti neplėtoti paslaugų yra tragedija“, – įsitikinęs jis.
 
Didesnėmis apsukoms VLK reikalauja įdarbinti šeimos gydytojus – ligonių kasos manymu, jie visuomenės sveikatos labui galėtų nuveikti daugiau.
 
„Neapkraukite gydytojų darbais, o įdarbinkite tiek gydytojų, kiek yra darbų. Užuot juos apkrovę, o po to reikalavę apmokėjimo už galiuką viršaus, verčiau koncentruokitės į sutartyje numatytų paslaugų kokybę“, – nenusileido VLK vadovas.
 
Diskusija užverda.
„Nėra reikalo dirbtinai pūsti eilių. Mūsų tikslas – jas sumažinti! – prieštaravo A.Šakickienė. – Pas mus gydytojai įdarbinti po 0,1-0,2 etato. Su pirminiu lygiu šiuo klausimu bendradarbiaujame. Net esame įvedę specialią tvarką kas mėnesį aptarti netikslingus siuntimus pas specialistus.“
 
„Jei įstaigai daug metų sudaromos paslaugų sutartys už 10 milijonų eurų, bet kasmet sugeneruoja jų už 12 milijonų, tad ar nėra akivaizdu, kad jai ir reikalinga 12 milijonų eurų sutartis, kad netektų dirbti nuostolingai? O galiukas viršaus yra tai, dėl ko galime išgyventi, neiti į minusą, didinti atlyginimus“, – argumentavo Raseinių ligoninės direktorius.
 
„Mūsų negelbės nė tie 50 procentų apmokėjimo už viršplanines. Net jei gautume 90 procentų, ligoninė yra užprogramuota dirbti į minusą. Viską atiduodame atlyginimams. Pagal algų vidurkį esame antri Lietuvoje. Gydytojai kitaip mūsų įstaigos nesirinks, kadangi esame Lietuvos pakraštyje“, – sudėtinga Joniškio ligoninės situacija pasidalino įstaigos vadovė A.Būtautaitė, nerimaudama, kaip teks dirbti ateinančius metus.
 
Viceministras S.Krunkaitis pripažįsta, kad gydymo įstaigoms sunku planuoti darbą. Anot jo, problemos šaknys – valstybės strategijos neturėjimas.
 
„Gyvename veikdami švytuoklės principu – nuolat keičiame požiūrį, diskutuojame, mėtomės. Per metus patiriame dvi tris perturbacijas, kas ketverius metus, su naujos valdžios atėjimu, vėl didelį pokytį. Pacientų lūkesčiai – milžiniški, o valstybės galimybės – ribotos“, – situacijos bejėgystę pripažino viceministras, primindamas ministerijos strategiją koncentruotis ties priemokų panaikinimu, viešojo sektoriaus prioritetu, PSDF didinimu.
 
„Nebegaliu klausytis“, – pratrūko uoliai užrašuose pastabas žymėjusi Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Lina Šukytė-Korsakė.
 
„Pacientų nesuplanuosi. Negalime su furunkulu atvykusio paciento išvaryti iš ligoninės pasakę: atsiprašau, negydysime, nebeturime pinigų. Kas atsakys, jei operuojant tą patį furunkulą pacientui prireiks reanimacijos? Už tai yra svarbu su gydymo įstaigomis nenutraukti reanimacijos intensyvios terapijos paslaugų. Pacientams, patyrusiems insultą, po gydymo įstaigas su greitąją tenka nuvažiuoti šimtus kilometrų, nes ligoninėse prasideda tokių pacientų stumdymas, tad į reikiamą klasterį jie patenka per vėlai. Sveikatos sistema yra podukros vaidmeny. Kas svarbiau – gynyba ar sveikata? Sveikatos sistemai turi rūpėti sveikatos klausimai. O gynyba tegu dirba savo darbą“, – susitikimą apibendrino parlamentarė.

RĖMIMAS

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!