Pamiršti kurtieji ir paaugliai

„Šunys pagalbininkai – tai reali galimybė žmonėms su negalia gyventi savarankiškiau ir visavertiškiau dalyvauti visuomenės gyvenime. Pokyčiai užtikrina ne tik šių šunų prieinamumą, bet ir aiškų, valstybės remiamą veikimo mechanizmą. Tai svarbus žingsnis kuriant įtraukią aplinką, kurioje kiekvieno žmogaus poreikiai yra matomi ir gerbiami“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė.
 

„Tai naujas etapas Lietuvoje, bet jis yra stipriai diskriminacinis“, – visai kitaip naujieną vertina Ajana Lolat-Pažarauskienė, „Mulan“ fondo įkūrėja ir pirmoji šuns asistento savininkė Lietuvoje.

 
Anot pašnekovės, kurtieji naujojo įstatymo galimybėmis pasinaudoti negalės – nuspręsta, kad šios negalios atveju tokia pagalba nebūtina. Vaikai šunį asistentą galės gauti tik nuo penkiolikos metų, nors „Mulan“ fondas su vaikais, turinčiais negalią, dirba jau nuo vienuolikos.
 
„Siūlėme, kad riba būtų vienuolika metų, nes manome, jog būtent tuo metu turint negalią yra sunkiausia išeiti iš namų, turėti socialinį ratą, bendrauti su žmonėmis, įveikti tą savistigmatizaciją – kai turi negalią ir manai, kad esi kitoks, kad reikia slėptis. Čia matome didžiausią problemą, ir čia daugiausia gali padėti šuo asistentas, o ne koks nors vežimėlis“, – aiškina A.Lolat-Pažarauskienė.
 
Ji abejoja ir kitu kriterijumi – pirmenybė numatyta aktyviai gyvenantiems asmenims, t. y. dirbantiems ar studijuojantiems.
 
„Suprantu, bet kur tada bus šuo, kai žmogus su negalia dirbs? Greičiausiai gulės prie stalo. Nelinkėčiau to nė vienam šuniui. Šuo asistentas reikalingas tada, kai einama iš namų į gamtą, pas žmones. Jei tu aktyviai dirbi ir aktyviai gyveni, kam tau dar šuo asistentas? Tada tau reikia žmogaus asistento“, – sako ji.
 
A.Lolat-Pažarauskienė baiminasi, kad, esant tokiems prioritetams, šuo asistentas greitai taps mados reikalu: „Bijau, kad šuo asistentas taps tiesiog papuošalu. Realios pagalbos jis galbūt visai neteiks, bet žmogus galės parodyti – turiu tokį…“
 
Atsisakyta tarptautinės kontrolės
 
Naująja tvarka atsisakyta reikalavimo, kad šunis pagalbininkus gali rengti tik tarptautinę akreditaciją turinčios organizacijos. Ministerija aiškina, kad šiuo metu Lietuvoje nėra nė vienos tokią akreditaciją turinčios įstaigos, todėl „toks reikalavimas realiai nebūtų įgyvendinamas“. Vietoje jo bus taikomi Europos standartizacijos komiteto (CEN) standartai – juos Lietuva yra perėmusi kartu su kitomis ES valstybėmis, o rengėjų atitiktį tikrins Techninės pagalbos priemonių centras.
 
„Tarptautinės akreditacijos neturėjimas savaime nereiškia blogesnės šuns parengimo kokybės – Prancūzijoje, Latvijoje ar Belgijoje veikia įstaigos, kurios neturi tarptautinės akreditacijos, tačiau sėkmingai rengia šunis pagalbininkus“, – atsakyme rašo ministerijos atstovai.
 
A.Lolat-Pažarauskienė pažymi, kad akreditacija – ne formalumas. „Mulan“ fondas pirmasis Baltijos šalyse gavo „Assistance Dogs International“ kandidato statusą: komisija atvyksta patikrinti, ar šunys gyvena šeimose bent dvejus metus, ar nerodo baimės požymių, ar nėra treniruojami prievartos metodais.
 
„Jeigu šunys būtų rodę baimę, kas galėtų reikšti netinkamą elgesį su gyvūnu, statuso nebūtume gavę“, – teigia A.Lolat-Pažarauskienė.
 
Anot jos, Lietuvoje specialistų, galinčių profesionaliai rengti šunis pagalbininkus, trūksta, todėl tarptautinė priežiūra būtina. „Klausėme Anglijos kolegų, kokiu būdu jie taip greitai parengia tiek daug šunų. Ogi duoda šunims raminamųjų vaistų ir eina į miestą. Niekas ten jų normaliai nedresuoja.“
 
„Mulan“ fondas šiemet tikisi gauti visapusišką „Assistance Dogs International“ akreditaciją. Komisija, įvertinusi vienuolika šeimose gyvenančių šunų asistentų, sprendimą priims šių metų pabaigoje.
 
Pritrauks norinčius užsidirbti?
 
Nauji įstatymo pakeitimai numato, kad šuns parengimo išlaidų kompensacija sieks iki 90 proc., bet ne daugiau kaip 21 tūkst. eurų. Likusią dalį turės padengti pats asmuo.
 
„Tokia praktika atitinka kitų valstybių, pavyzdžiui, Vokietijos ar Jungtinės Karalystės, taikomus modelius, kur valstybė reikšmingai prisideda prie finansavimo, tačiau visiškas kompensavimas nėra numatomas“, – kompensacijos dydį grindžia ministerija, pridurdama, kad dalinis asmens prisidėjimas skatins „labai atsakingą ir apgalvotą sprendimą“ ir užtikrins, kad gavęs kompensaciją žmogus bus finansiškai pajėgus šunį išlaikyti visą jo darbo laikotarpį.
 
A.Lolat-Pažarauskienė nesutinka. „Jeigu tai būtų penki ar trys tūkstančiai, mažiau kas apie tai mąstytų. Bet kai sumos tikrai didelės, tikiu, kad atsiras daugybė norinčių tai išnaudoti – ir ne šunų ar žmonių su negalia labui. Jeigu tu turi subsidiją dvidešimties tūkstančių ir gali rengti šunis praktiškai be jokios kontrolės, galima „užsikalti“ tikrai daug pinigų“, – sako ji.
 
„Vos įtikinome komisiją, kad neleistų veisti tokių šunų. Susimoki dvidešimt tūkstančių, bet organizacija, kuri veisė šunį, nori su juo dirbti toliau – gali paimti iš tavęs šunį asistentą ir pasakyti: atleiskit, mums reikia šios vados. Dešimt šuniukų – vieną paskiria kitam asistentui tapti, kitus parduoda. Bent jau šioje vietoje džiaugiuosi, kad uždėjome saugiklį. Bet nežinau, kiek ilgam.“
 
Apie šunų gerovę nekalba
 
Pasak A.Lolat-Pažarauskienės, pagal tarptautinius standartus šuo asistentas dirba kelias valandas per dieną, turi pertraukas ir laisvas dienas. Naujajame įstatyme šunų darbo sąlygos nenumatytos.
 
„Kalbame su savo klientais: leiskite šuniui pailsėti, jis neturi būti prie jūsų prilipęs dvylika valandų. Tai nei įmanoma, nei sveika“, – sako pašnekovė.
 
Įstatymas nenumato ir išimčių, kur šuo pagalbininkas patekti negali. Pagal tarptautinę tvarką, pavyzdžiui, pas odontologą šuo laukia priimamajame, ne kabinete. Tiesa, įstatyme užsimenama, kad jei šuo pagalbininkas gali kelti grėsmę kitų žmonių sveikatai ar gyvybei, turi būti nustatytos alternatyvios pagalbos priemonės. Visgi konkreti tvarka neapibrėžta.
 
„Mano pačios darbe kolegė gretimame kabinete turėjo didelę baimę šunims. Iš pagarbos jai šuns nesivesdavau. Bet taip elgsis tikrai ne visi. Be panašių saugiklių neišvengiamai kils konfliktai, o šie formuos neigiamą požiūrį į šunis pagalbininkus. Tikiu, kad kai kurios organizacijos ant savo durų pradės kabinti ženklus: „priimame tik tarptautinę akreditaciją turinčius šunis“.“
 
„Apskritai matau čia populizmo. Kai viskas Lietuvoje vyksta kiek ne į tą pusę, kodėl neišmetus neįgaliųjų kortos ir nedavus žmonėms su negalia saldainio, kad kažkaip pasireklamuotų. Šį kartą, manau, buvome panaudoti netinkamais tikslais.“ 
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!