- Vidmantės Jasukaitytės romanas „Marija Egiptietė“ – tai istorija apie IV amžiuje gyvenusią moterį, vaikystėje priverstą parsiduoti, perėjusią skriaudas, nuopuolį, bet radusią kelią į šventumą. Kodėl šią istoriją nusprendėte perkelti į sceną?
 
- Romaną man prieš kelerius metus davė draugė režisierė Dali Rust (Dalia Cibauskaitė – aut. past.) – ji artimai draugavo su jo autore Vidmante, apie ją yra sukūrusi dokumentinį filmą. Knygą perskaičiau per naktį. Buvo ir jautru, ir artima, ir skaudu, ir neteisinga... Negalėjau atsiplėšti. Bet tąkart tuo viskas ir pasibaigė.
O tada ta pati Dalia prieš tris vasaras skambina: „Egle, Tbilisyje monospektaklių festivalis. Važiuojam?“ Sakau: „Kaip mes važiuosim, kad neturim monospektaklio?“ Sako: „Turėsim. Vidmantės Jasukaitytės „Marija Egiptietė“.“ (Šypsosi.)
Visos trys susitikome pas autorės dukrą dailininkę Kunigundą Dineikaitę Šventojoje. Prisimenu tą momentą – Kunigunda mūsų laukė, paruošė lauke stalą, visur taip žalia, aplinkui miškai. Ir staiga sakau: „Vidmante, jeigu tu laimini šitą mūsų mintį, duok ženklą.“ Ir pradėjo lyti. Tas lietus truko gal dvidešimt sekundžių – ir nustojo. Aš tikiu, kad atsitiktinumų nebūna. Ji tikrai buvo šalia ir palaimino mūsų sumanymą.
Spektaklio pavadinimas – „Šventoji“. Tik vėliau suvedžiau, kad pirmąjį kartą mes susitikome Šventojoje. Čia nebuvo sąmoningas sumanymas – taip atsitiko.
 
- Kaip sekėsi trims moterims plėtoti moterišką temą?
 
- Tiesą sakant, sunkokai. Kūrinys nesirakino, nesiskleidė. Laikui bėgant prie mūsų jungėsi ir mano sūnus Jokūbas (režisierius J.Brazys – aut. past.), ir režisierius Benas Šarka, ir kompozitorius Gintaras Sodeika. Bet kažkuriuo metu dauguma pasidavė. Nenuleidau rankų ir galiausiai paskambinau režisieriui Oskarui Koršunovui – mudu per dvidešimt metų sukūrėme artimą ryšį. Paaiškėjo, kad reikėjo būtent jo. (Šypsosi.)
Oskaras atėjo į repeticiją, pasižiūrėjo ir sako: „Egle, aš žinau šio spektaklio raktą. Ar tu tikrai pasiruošusi išgirsti?“ Ir jis sako: „Eik per savo mamą. Per savo mamą į save.“ Šituo sakiniu jis viską atrakino. Nuo to prasidėjo „Šventoji“.
 


- Kodėl būtent per mamą?
 
- Jis gerai žino mano istoriją. Mano mama jau seniai gyvena atsiskyrusi, ji serga, yra priklausoma nuo alkoholio. Bet kas po tuo slypi? Labai paprasta pasakyti: geriantis žmogus. O kodėl jis geria? Kokį skausmą nori „užpilti“? Įsigilinu ir suprantu, kad galiu tik apkabinti ir sūpuoti…
Ji davė man gyvybę – kas aš be jos? Spektaklyje yra žodžiai: „Aš žiūrėjau į ją, ji žiūrėjo į mane, ir staiga supratau, kad ji žiūri į mane ir manęs nebemato.“ Ten man visada bėga ašaros. O paskui: „Mamos jau nebebuvo, o kur nėra jos, negali būti ir manęs. Mudvi esame neišskiriamos. Ji buvo mano likimo veidrodis.“ Mano vaikystėje, paauglystėje ir mano gyvenime jos su manimi nebuvo. Tos tuštumos niekas niekada neužpildė ir neužpildys. Tai yra gyvas skausmas.
 
- Vadinasi, „Šventoji“ tapo ne tik Marijos, bet ir jūsų pačios istorija?

- Tikrai taip. Man tai nėra vien tik spektaklis – tai ir mano istorija, mano esybė, mano širdis, mano praeitis ir dabartis. Šis spektaklis man pats sunkiausias ir pats brangiausias.
Pirmojoje dalyje yra Vidmantės kūrinys – Marijos istorija. Antrojoje dalinuosi asmenine istorija. Oskaras sakė: „Ketvirto amžiaus mergaitės istorija įdomi, bet taviškė – ne ką mažiau įdomi ir stipri. Tu, Egle, turi kalbėti apie save.“ Iš pradžių išsigandau, suabejojau, priešinausi – juk daug lengviau pasislėpti po personažu. O save apnuoginti, būti visiškai pažeidžiamai – iššūkis. Bet jis padrąsino: „Nėra daugiau kitos aktorės Lietuvoje nei kur kitur, kuri šį vaidmenį išpildytų, kuri turėtų tokią istoriją ir kuri išdrįstų.“
Man pačiai stipriausia ir jautriausia spektaklio pradžia: ten aš „įlipu“ į savo mamos batus… Marija sėdi, rūko ir kiauru žvilgsniu žiūri į susirinkusiuosius – kaip prisiekusiųjų teisme. Akys išplaukusios – ji jau viską perėjusi. Sako: bijok moters, kuri nebeturi ko prarasti. Mano siela ten sustingusi iš šalčio – kas dar gali mane sužeisti? Niekas.
Bet šis spektaklis nesibaigia tamsoje. Ten nėra moralizavimo – aš tiesiog dalinuosi. Ir tas dalinimasis yra viltis: kad praėjusi nelengvą kelią vis tiek gali išlikti kupina šviesos, meilės, neteisinti, nekaltinti. Ten esu aš – gyvas pavyzdys, kad galima gyventi kitaip.
 
- Panašu, kad žiūrovus tai palietė – bilietai šluojami.

- Iš tiesų po spektaklio moterys nesiskubina išeiti iš salės, ilgai sėdi, laukia, kada galės mane apkabinti. Gaunu daug laiškų, glėbius gėlių – namuose jos nevysta. O laiškų, išpažinčių, apkabinimų ir ašarų!
Šis spektaklis – meninis terapinis dokumentinis spektaklis. Meninis – nes tai Vidmantės kūrinys. Dokumentinis – nes antrojoje dalyje atvirai dalinuosi savo istorija. O terapinis – nes tikrai vyksta terapija ir man kaskart, ir kiekvienam, kuris atėjo.
 


- Spektaklyje yra ir fizinio nuogumo scena. Kas sunkiau – apnuoginti sielą ar kūną?
 
- Šimtu procentų – sielą. Gali būti gėda savo minčių, savo elgesio, savo kurių nors gyvenimo momentų – bet savo kūno? Mes atėjome į šį pasaulį nuogi ir išeisim nuogi. Siela yra be rūbo.
Apskritai scena yra šventas dalykas. Kūnas aktoriui yra instrumentas – ir balsas, ir kūnas, ir veidas – viskas. Žinoma, yra spektaklių, kur žmonės apsinuogina dėl apsinuoginimo – tai viena. Bet apsinuoginti prasmingai, kai tu pasitiki ir savimi, ir režisieriumi, kai žinai, dėl ko tai darai, – tai visai kas kita.
Spektaklyje yra toks epizodas: Marija pakliūva tarp benamių luošių, kurie ją apsvaigina ir išprievartauja. Po baisiausios nakties ji sako: „Ši naktis mane sutepė nenuplaunamai.“ Ir tada pamato trykštantį šaltinį.
Aš užeinu už didžiulio ekrano, bėga vanduo, nusirengiu – bet žmonės mato tik mano siluetą. Toks kontrastas tarp siaubo ir tyrumo. Ir žmonės po to atsimena ne nuogumą, bet jausmą.
 
- Nuo 2019 metų savanoriaujate pagalbos moterims linijoje. Apie ką kalba moterys, kokios pagalbos joms reikia?
 
- Taip, jau keletą metų esu ir savanorė, ir savanorių mokytoja.
Moterys skambina dėl visko – dėl gyvenimo: santykiai, beprasmybės jausmas, suicidinės mintys, išdavystės, nepriteklius, problemos su vaikais. Dažniausiai žmogus jaučia didelę vienatvę, slepiasi – svetimam atsiverti paprasčiau.
Šiandien žmonės daug kalba, bet mažai klauso. Pagalbos linija nuostabi tuo, kad išmokstame klausytis – neįsiterpti, nepertraukti, nekomentuoti, o iš tikrųjų išbūti. Kartais pagalvoju: kai kažkas negerai, eik pabudėti linijoje. Ir tada aplanko palengvėjimas – ačiū Dievui, kad man tik tiek…



- Ką tik minėjote gimtadienį. Ar pavyko stabtelėti ir pasidžiaugti?
 
- Šiemet man gimtadienis atėjo anksčiau! Su abiem sūnumis – Jokūbu ir Eliju – buvome Los Andžele. Tai mums kartu buvo ir Velykos, ir Kalėdos, ir gimtadienis – visos šventės viename. Mes taip retai besusitinkame visi trys, o ten dešimt dienų visa šeima buvome kartu. Tai buvo pati didžiausia dovana. Nešiosiuosi šitą jausmą širdyje amžinai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!