- Ar Lietuvos visuomenė vis dar yra konservatyvi lytiškumo kontekste?
 
- Stipriai konservatyvi. Visuomenėje yra įvairių grupių. Vienos vis dar šiukštu neprisileidžia kalbėti apie lytiškumą, nei tarpusavyje, o ypač su vaikais. Tai yra kažkas nederamo, gėdingo, gal net traumuojančio. Kodėl teigiu, kad Lietuvos visuomenė tikrai yra konservatyvi? Todėl, kad vis dar neturime pozityvios, į seksą nukreiptos sampratos. Mes jį vis dar matome daugiausiai tik per neigiamą prizmę, kaip rizikingą, menkavertį, truputį šlykštų dalyką, ir nevertiname jo kaip normalios, savaime suprantamos suaugusio žmogaus būties dalies, kad tai yra mano santykis su savimi pačiu (-ia), savo kūnu, mano tarpasmeniniai santykiai, visuomenės sveikatos rodikliai. Dar esame toli nuo to, ką vadinčiau seksualine prasme sveika visuomene.
 
- Kodėl Lietuvoje taip sunku kalbėti apie lytiškumo ugdymą?
 
- Turbūt dažniausiai, kai kur nors būna užduodamas toks klausimas, žmonės puola kaltinti sovietmetį, esą tais laikais sekso nebuvo. Žinoma, politinis, istorinis, kultūrinis kontekstas yra reikšmingas. Vis dėlto galbūt per retai diskutuojame apie tą faktą, kad daugelis mūsų nesame patyrę emociškai saugaus lytiškumo ugdymo mokykloje ar kitoje neformalaus ugdymo aplinkoje. Dauguma mūsų lytiškumo ugdymo temas esame patyrę galėtinai sudėtingomis emocinėmis aplinkybėmis. Kur nors užkampyje, pasislėpus kažką skaitant, šnabždantis, kikenant, šaipantis, bet tikrai ne saugioje erdvėje, kur yra pakankamai laiko išbūti su savo nerimu, klausimais, neužtikrintumu, net tuo pačiu sveiku pakikenimu. Absoliuti dauguma mūsų nesame turėję tokios patirties. Daugybė jaunų žmonių tokios patirties vis dar neturi. Kai užaugame ir mums patiems jau reikia ką nors apie lytiškumą jauniems žmonėms papasakoti, nė neįsivaizduojame, nuo ko pradėti. Mums giliai į kūno atmintį įsirėžusios patirtys yra tokios nemalonios, netgi skaudinančios, kad norisi jų vengti. Iš nežinojimo, kaip saugiai tą daryti, bandome tiesiog apsaugoti savo vaikus, nes mums ne tik žinių trūksta, bet ir emocinės brandos būti su šiomis lytiškumo temomis.
 
- Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad lytiškumo temos nebebūtų tabu, o lytiškumo švietimas nebebūtų tapatinimas su lytinių santykių skatinimu, propaganda, kontracepcijos reklama ir net lytinio akto technikos mokymu?
 
- Labai geras klausimas. Kartais turiu daug atsakymų, o kartais jaučiu bejėgystę, kai susiduriu su propagandinėmis dezinformacijos kompanijomis, nukreiptomis prieš lytiškumo ugdymą. Svarbu suprasti, kad lytiškumo ugdymas yra politinio diskurso dalis. Galime pastebėti, kaip prieš rinkimus eksploatuojamos lytiškumo temos per kokį nors skandalo lauką, o ne per reflektavimą, bandymą įsigilinti, pažiūrėti, kokia čia kompleksiška tema. Reikėtų turėti mintyje, kad šių dienų informacinio karo kontekste mums priešiškos valstybės, tai yra rusija, išnaudoja lyties, seksualumo ir lytiškumo ugdymo temas kiršinti visuomenę. Todėl reikėtų kur kas didesnio visuomenės kritinio mąstymo ir skaitmeninio raštingumo. Pagal gebėjimą tikrinti šaltinius, atsirinkti informaciją ir panašiai. Lietuva pagal Europos Sąjungos (ES) vidurį velkasi pačioje apačioje. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip su lytiškumo ugdymu nesusiję dalykai, bet mums tikrai gerokai praverstų kritinis mąstymas, skaitmeninis raštingumas, gebėjimas tikrinti šaltinius.
Dar 2016 metais, kai buvo rengiama SLURŠ (Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai) programa, visuomenės nuomonės apklausos rodė, kad beveik 90 procentų žmonių pritaria lytiškumo ugdymui mokyklose. Tačiau po COVID-19 karantinų, kai visi sėdėjome internetuose ir buvome įkritę į disputus bei diskusijas dėl Stambulo konvencijos, partnerystės klausimų, požiūris į lytiškumo ugdymą smarkiai pasikeitė. Tuomet dar pasirodė ir gyvenimo įgūdžių programos, kurios irgi sulaukė daug netikrų naujienų – propagandinio informacijos iškraipymo. Tada apklausos parodė, kad tik 10 procentų vis dar pritaria lytiškumo ugdymo pamokų poreikiui.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad itin trūksta pastiprinimo mokytojams. Čia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai veikiausiai reiktų prisiimti lyderystę, tik ji nedaro nieko, kad stiprintų mokytojų kompetenciją šiuo klausimu ir kad kokiu nors būdu į programas būtų įtraukta lytiškumo dimensija, atliepianti jaunų žmonių poreikius. 
 
- Vaikai apie lytinį ugdymo daugiausiai sužino iš interneto. Kodėl šia tema vaikams ir paaugliams reikėtų brandžiai pasikalbėti su suaugusiu žmogumi?
 
- Lytiškumas yra bendros žmogaus sveikatos dalis. Jeigu nuo mažiausių dienų nepuoselėjame ir neatliepiame jauno žmogaus poreikių, aišku, kad turėsime tam tikroje srityje neraštingą asmenį. Šiuo atveju lytiškoji raida yra visiškai apleista. Mokiniai(-ės) šioje temoje yra apleidžiami ir tikrai neatsiimu šių savo žodžių.
Viena akivaizdžiausių priežasčių, kodėl reikia kalbėtis su jaunais žmonėmis, yra ta, kad Lietuvoje neplanuoti nėštumai ir lytiškai plintančios infekcijos yra gerokai žemiau ES vidurkio. Tyrimai apie lytiškumo ugdymą mūsų mokyklose rodo, jog daugiau nei pusė jaunų žmonių savo pirmųjų lytinių santykių metu nesinaudojo jokiomis apsaugos priemonėmis. Viena vertus, taip yra dėl informacijos trūkumo, didžiulio gėdos jausmo, nesupratimo, kad reikia kalbėti apie apsaugos priemones. Kita vertus, ir dėl daugybės mūsų visuomenėje gajų mitų, kad pirmas kartas, menstruacijos nesiskaito, dvigubas prezervatyvas geriau negu vienas ir panašiai.
Lytiškumo ugdymas aprėpia daugybę kitų temų, tarkime, gebėjimą jausti pasitenkinimą tiek intymiais, tiek romantiniais santykiais, išsakyti savo poreikius, ribas, lūkesčius. Dar viena lytiškumo ugdymo dalis yra LGBTQ+ jaunuolių savivertė ir jų savijauta mokyklose, nes čia vis dar vis dar daug šaipymosi iš gėjų, prasivardžiavimo, mokytojams nekreipiant į tai dėmesio. Turime pakankamai mokslinių duomenų, kurie rodo, kad LGBTQ+ jaunuolių psichikos sveikata prasta, palyginti su kita jaunuolių populiacijos dalimi. Lytiškumo ugdymas padėtų spręsti tokius įvairiausius klausimus. Galų gale, svarbu turėti omenyje, kad šių laikų jaunimas daugybę informacijos gauna iš interneto. Internete yra daug gėrio ir daug radikalizuojančio blogio, susijusio su lytiškumu, nes lytiškumo temos itin palankios algoritmams. Jaunimas didžiąją dalį informacijos apie seksą, lyčių lygybę, tarpusavio santykius ir apie kūno vaizdą gauna iš socialinių tinklų.
 
- Kada reikia pradėti kalbėti su vaikais apie lytiškumą?
 
- Apie lytiškumą mes kalbamės net tada, kai apie jį nesikalbame sąmoningai. Padedame vaikui apsiprausti, mokome kūno dalių pavadinimus arba to nemokome. Tai irgi yra pokalbis arba tyla apie tai. Bet kuriuo atveju tai yra pokalbis su vaiku. Mes ko nors vienaip ar kitaip vaiką mokome. Tai arba mokome sąmoningumo, kritiškumo ir laviname vaiką šioje temoje, arba laikome jį už čiurnos. Nėra riboženklio, iki kada nereikia šnekėti ir nuo kada jau reikia pradėti kalbėti. Tiesiog kiekvienoje amžiaus grupėje vaikams svarbūs kiti dalykai apie lytiškumą, kūną ir tarpasmeninius santykius.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!