- Stanislavai, kaip jūsų sveikata?
 
- Mano sveikata visą laiką stipriai priklauso nuo to, ar esu išsimiegojęs.
Kaip tik praėjusią savaitę sulaukiau daugybės žinučių su klausimu: ką Stano mano apie vaikų atostogas. (Juokiasi.) Panašu, kad politikai nepagalvojo apie tėvų sveikatą – pradinukų ir abiturientų atostogos suplanuotos skirtingu metu. Šeimoms, auginančioms daugiau negu vieną vaiką, tai sukėlė didžiulį chaosą. Nuolat tenka derintis ir keltis septintą ryto. Sugriuvo visi planai – bendras poilsis, kelionės, atostogos. Praėjusią savaitę atostogavo mažasis, šią – jau vyriausias. Tikras absurdas.
Tad mano sveikata tokia: esu neišsimiegojęs. O poilsis yra pats pagrindinis ir esminis mano sveikatos įstatymas.
 
- Džiaugiuosi, kad šiandien kalbame tik apie miego trūkumą. Tačiau prieš aštuonerius metus situacija buvo kur kas rimtesnė – išgirdote kraujo vėžio diagnozę. Ar dabar, pasveikęs, jau lengviau atsikvėpėte, ar ligos šešėlis vis dar lydi?
 
- Tas šešėlis mane lydės visą gyvenimą. Pamatau kokį nors apgamą ar taškelį – odos vėžys. Suskausta koją – kojos vėžys, iškrenta plaukas – dar koks nors vėžys. Mano antroji pusė iš manęs juokiasi. Kartais ir man būna juokinga, bet neretai iš tikrųjų išgyvenu.
Psichologinei būklei tai nepadeda, bet pliusas tas, kad vis nueinu pasitikrinti. Paskutinį kartą nuėjau, galvoju – vėl koks nors vėžys, o, pasirodo, kirkšnies išvarža nuo sporto. (Juokiasi.) Bet gerai, kad ją aptikau – operacija viską sutvarkė.


 
- Gyvenimas iki ligos ir po jos – labai skiriasi?
 
- Mano požiūris į kūną pasikeitė iš esmės – tikrinuosi kasmet viską, ką priklauso pagal amžių. Ir jeigu ką nors pajuntu – einu pas gydytoją.
Didžiausias pokytis – sportas. Iki ligos judėjau mažai, o dabar tai mano pagrindinis laisvalaikis, poilsis ir būdas savimi pasirūpinti. Tiek pripratau, kad nesuprantu, kaip gali būti kitaip – kasdien be problemų randu pusantros ar dvi valandas sportui. O kai pradėjau, atrodė visiškai neįmanoma: tiek darbų, tiek reikalų, kur čia dar dvi valandas surasi? Bet laikas kažkokiu stebuklingu būdu atsiranda. Ir dar daugiau jo atsiranda, kai užsiimi sportu.
 
- Bet tai supratote ir gyvenimą iš esmės ėmėtės keisti tik susidūręs su liga. Ar pokyčiams būtinas sukrėtimas?
 
- Labai norėčiau, kad būtų kitas būdas. Kad kiti niekada nesusidurtų su tokia diagnoze ir kad, perskaitę šį interviu, nuspręstų pasitikrinti ar ką nors keisti. Bet bijau, kad taip nebus.
Kaip mano kolega Marius Jampolskis pasakojo, kodėl metė gerti – sako, kai dugną pasieki, va tada meti. Panašiai ir čia. Kaip bebūtų liūdna, tas sukrėtimas žmogui reikalingas. O Mariumi didžiuojuosi – savarankiškai pripažinti problemą ir nustoti vartoti yra didžiulis iššūkis.
 
- Savo patirtį sudėjote į knygą „Kodėl aš?“ Kam ji buvo labiau reikalinga – įkvėpti kitus ar paties jausmams išventiliuoti?
 
- Kai rašiau, galvojau, kad pagrindinis tikslas – įkvėpti ir palaikyti kitus, nes mačiau daug žmonių, einančių per tą patį kelią. Turiu taisyklę: kai labai blogai jautiesi, apsidairyk aplinkui – visada rasi žmogų, kuriam dar sunkiau. Jei gali jam padėti ar būti atrama, tada ir pačiam bus kur kas lengviau eiti per savus išbandymus.
Taip galvojau rašydamas, bet vėliau supratau, kad tai buvo tik gražūs žodžiai. O iš tiesų rašiau todėl, kad man reikėjo išsikalbėti pačiam su savimi.
Jeigu susilaužai koją ar sergi plaučių uždegimu – be jokių problemų visiems pasakai. O susidūręs su onkologine diagnoze, pradedi slėpti, nekalbi, užsidarai. Diagnozę išgirdau pavasarį, bet viešai apie tai prabilau tiktai vėlyvą rudenį. Buvo kažkaip gėda, labai keisti jausmai. Todėl svarbu tą kalbėjimo apie onkologiją tabu išguiti – ir pačiam apie tai kalbėti.
 
- Liga nebuvo vienintelis sunkus išbandymas. Skyrėtės, du kartus…
 
- Kad ir kaip kvailai beskambėtų, vėžys nėra toks baisus kaip skyrybos. Liga turi gydymo protokolus, statistiką, dešimtmečiais taikomus metodus. Kai atsiduri gydytojų rankose, jeigu esi atviras ir pasitiki jais – žinai, kas tavęs daugmaž laukia, kokie žingsniai. Su skyrybomis ir santykiais nieko nežinai – nėra jokių protokolų ir niekas tau nepadės. Galiu tik pasakyti, kad nebuvo lengva ir kad niekam to nelinkėčiau.
 


- Kaip sekasi puoselėti naujus santykius su sužadėtine Beata?
 
- Gyvename smagiai. Kartais pykstamės, kartais taikomės. Taikomės dažniau (Šypsosi.) Vasarą planuojame vestuves. Tai nuotaikos labai geros.
 
- O kaip su romantika? Mokate parodyti dėmesį, jausmus?
 
– (Ilga pauzė.) Panašu, kad vyrai ir moterys skirtingai mato pasaulį ir nėra prasmės bandyti pamatyti jį moters akimis. Prasmė yra išklausyti, išgirsti, ką ji sako, atsiminti ir pabandyti atsižvelgti į moters lūkestį. (Juokiasi.)
Man niekada nebus aišku, kodėl gali būti svarbios gėlės, kokios nors dovanos ar tam tikras dėmesys. Aš į tai žiūriu labai praktiškai, techniškai: išgirstu, nuperku, padovanoju. Toks savotiškas protokolas. (Šypsosi.)
 
- Į santykius abu atėjote ne tuščiomis – su patirtimis, su vaikais iš ankstesnių santykių. Tai labiau padeda ar trukdo?
 
- Visos patirtys man padeda. Esu dėkingas likimui už viską, ką teko patirti.
Džiaugiuosi, kad vaikams skyrybos neatrodė labai sunkios. Į naujus santykius jie žiūri šiltai – tiek mano, tiek buvusios žmonos. Nors kaip yra iš tikrųjų, galės pasipasakoti savo psichologams. (Juokiasi.)
 
- Scenoje jus matome vis rečiau. Dabar daugiau kuriate kitiems?
 
- Taip, man labai patinka kurti muziką. Tai darbas, kurį labiausiai noriu daryti ir kuris man sekasi geriausiai. Pats scenoje pasirodau retai, bet man tai visiškai nekeista – keisčiau, kad aš buvau scenoje. Kaip galėjau patikti žmonėms, man yra ne iki galo suprantama. Apskritai, dainininku tapau netyčia – sutapimų ir tinkamo laiko dėka. Kurti muziką man daug natūraliau, nei būti scenoje.
Pasidalinsiu viena istorija. Mano tėvai buvo tremtiniai, politiniai kaliniai. Jie buvo ištremti į Sibirą ir neturėjo galimybės grįžti į Lietuvą. Gimiau ir iki dešimties metų augau rusijoje, todėl mano gimtoji kalba ne lietuvių.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vilniuje buvo atidaryta mokykla „Lietuvių namai“, skirta tremtinių ir išeivių vaikams. Tėvas mane ten išsiuntė mokytis. Tai buvo internatinė mokykla su bendrabučiu. Ten pradėjau mokytis lietuvių kalbos, o mano pirmoji mokytoja buvo Danutė Kviklienė. Praėjusią savaitę ji mirė.
Nuėjau į laidotuves pagerbti ir sutikau jos anūką. Jis man sako: „Noriu tau kai ką perduoti.“ Ir įteikė mano senus rašinius bei eilėraščius. Pasirodo, mokytoja visą gyvenimą – nuo pat penktos klasės, kai pas ją atėjau, – saugojo mano kūrybą.
Prisiminiau, kaip penktoje ar šeštoje klasėje eidavau pas ją su naujais eilėraščiais, rodydavau, prašydavau nuomonės. Ji visada padėdavo, rūpinosi mano mokslais nuo pirmųjų dienų.
Skaityti savo vaikystės eilėraščius buvo jautru ir gražu. Supratau, kad visą gyvenimą norėjau būti kūrėjas.
 
- Daug kūrėjų ir atlikėjų netrukus rinksis Eurovizijoje. Žiūrėsite?
 
- Būtinai žiūrėsiu ir palaikysiu saviškius. Beprasmiška spėlioti, kas kokią vietą užims. Svarbu, kad per visą laiką, kiek stebiu „Euroviziją“, gal tik porą kartų buvo gėda dėl Lietuvos pasirodymo. Panašu, kad šiemet taip tikrai nebus.
Pamenu, 2002 metais patys ėjome į atranką. Juokinga buvo. Daugiau šito tikrai nebekartosiu. Išmokau „nelįsk, kur ne tavo“ pamoką. (Juokiasi.)

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!