- Kaip jaučiatės gavęs garbingą „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą?
- Be jokios abejonės, buvo daug jaudulio, nes buvau nominuotas net dviejose kategorijose. Mane ištiko nuostaba, sužinojus, kad laimėjau geriausio vyro pagrindinio vaidmens nominacijoje. Didžiulė garbė būti nominantų sąraše, šalia žmonių, kuriuos aš gerbiu ir kurių darbais žaviuosi. Tai vienas tų profesinių prisiminimų, kurie, ko gero, liks ilgam.
- Šie apdovanojimai vyksta tuo metu, kai kultūros bendruomenė sukilo ir protestuoja. Norėčiau paklausti, ko tikitės rengdami protestus ir kokios Kultūros ministerijos norėtumėte?
- Rengdami protestus norime atkreipti dėmesį į tai, kad ši vyriausybė mums meluoja ir manipuliuoja kultūros bendruomene nuo pat rugsėjo pabaigos, kai kultūros ministru buvo paskirtas žmogus, kuris, akivaizdu, ne tik neturėjo kompetencijų, bet dar ir atvirai tyčiojosi iš kultūros bendruomenės.
Norėtume tokios Kultūros ministerijos, kuri vertintų, gerbtų ir matytų kultūrą kaip ilgalaikį strateginį tikslą, o ne tik pramogas, nes kultūra – tai tikrai ne tik pramogos. Ir iš tiesų eitų į dialogą, o ne jį imituotų.
- Kodėl nusprendėte nepaklusti nurodyto aprangos kodo „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimų reikalavimams?
- Renginio organizatoriai kvietimuose buvo nurodę, kaip turi atrodyti moteriška ir vyriška apranga. Tai sukėlė didelį pasipiktinimą kultūros bendruomenėje. Prieš apdovanojimus pagrindinė susirinkusiųjų fojė apkalbų tema buvo būtent šis neetiškas, nešiuolaikiškas, seksistiškas ir mūsų saviraiškos laisvę ribojantis nurodymas. Nemanau, kad moterys negali dėvėti kelnių eidamos į apdovanojimus.
Nusprendžiau šioje vietoje pamaištauti ir garsiai tai pasakiau ant scenos, kad, mano nuomone, tai yra neteisinga, atgyvenusi praktika. Tai yra dar vienas kultūrinis ribojimas. Ne mažiau svarbus ir mano vaidinamas personažas Hedwig – žmogus, kuris kentėjo ir kurio gyvenimą, likimą į gabalus suplėšė tokia seksistinė nuostata.
- Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdamas Hedwig personažą?
- Visų pirma reikėtų paminėti, kad „Hedwig“ yra prieš tris dešimtmečius Amerikoje parašyta ir pastatyta pjesė. Ji turi daug amerikietiškų simbolių ir kultūrinio konteksto. Stengėmės pjesę pritaikyti Lietuvos auditorijai ir suteikti jai šiuolaikinių kontekstų.
Norėjosi, kad žiūrovai atkreiptų dėmesį į pačią temą, esmę ir pajaustų artumą šiam veikėjui.
Iššūkių buvo beprotiškai daug. Visų pirma dėl to, kad tai yra vieno personažo, Hedwig, spektaklis.
Iššūkis buvo išmokti visus tekstus, kurie yra fragmentuoti, juos adaptuoti ir palikti vietos improvizacijai, išlaikyti tempą.
Man taip pat tikrai daug iššūkių kėlė ir tai, kad reikėjo vaidinti su besitransformuojančiu kostiumu, kelis kartus pasikeisti perukus, daug šokti. Personažas beveik visą spektaklį avi itin aukštais aukštakulniais, o per vidurį scenos yra tarpas, per kurį reikėdavo šokinėti ir į jį nenukristi. Vienu metu teko atlikti daug užduočių.
- Kaip sekėsi dirbti su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi?
- Idėjos iniciatorius buvo režisierius Augustas. Jis man pasiūlė prisijungti ir kartu statyti šį spektaklį Lietuvoje. Keletą metų kartu ieškojome prodiuserių, skaitėme ir žiūrėjome užsienyje pastatytus pasirodymus. Kartu nuėjome ilgą kelią. Be jokios abejonės, statant spektaklį, režisieriaus ir aktoriaus santykių dinamikoje pasitaiko visko. Tai buvo beprotiškai įdomus ir svarbus procesas, bet svarbiausia yra mūsų abiejų dedikacija „queer“ bendruomenei.
- Ar Lietuvos bendruomenė jau pasiruošusi tokiems miuziklams kaip „Hedwig and the Angry Inch“?
- Man atrodo, kad jis pasirodė tikrai pačiu laiku. Niekada nėra per anksti išvysti progresyvius meno kūrinius. Gal tik būna tokiam dialogui nepasiruošę žiūrovai. Šiuo atveju jautėme, kad žiūrovai salėje susitapatina su pagrindiniu personažu. Aišku, ne visi, nes žmonių skoniai skiriasi, bet manau, kad mūsų Lietuvos LGBTQI+ žmonės šiame spektaklyje randa daug jiems artimų dalykų ir Hedwig istorijoje atpažįsta savo skausmą. Man regis, tikrai esame tam pasiruošę. Mane džiugina, kad tie žmonės išeina iš spektaklio, turėdami daug energijos bei refleksijų.
- Kuo šis vaidmuo svarbus šiuolaikiniame politiniame kontekste?
- Manau, kad tiksliau į šį klausimą atsakyti galėtų teatrologai ar žmonės, kurie mąsto apie politiką platesne prasme.
Mano nuomone, pats spektaklis yra kaip drąsus pareiškimas. Žmonės, kurie turi kraštutines patirtis, tokie kaip trans arba apskritai visa LGBTQI+ bendruomenė, dažnai tampa nesutarimų simboliu arba tema, dėl kurios pradedama rietis.
- Kokių turite planų po „Auksinių scenos kryžių apdovanojimų“?
- Planuoju užbaigti kai kuriuos darbus. Tada vyksiu į akademinį sąskrydį Lisabonoje. Šiuo metu studijuoju meno doktorantūrą ir tyrinėju mišrios auditorijos, kurčiųjų ir girdinčiųjų teatro patirtis bei spektaklius. Važiuoju susitikti su kolegomis iš kitų Europos universitetų ir diskutuoti apie savo akademinę veiklą. Tuomet savaitei važiuosiu atostogų. Po to grįšiu ir, tikiuosi, nusipirksiu naują kaitlentę virtuvei.
- Prašau pasidalinkite, kaip rūpinatės savo emocine sveikata.
- Esu tipinis šiuolaikinis žmogus, kuris turi daug darbų, veiklų, projektų. Studijuoju, užsiimu įvairia kūrybine ir muzikine veikla, taip pat vadovauju įvairiems projektams. Veikiu tikrai daug ir džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais mano kūrybinė veikla buvo pastebėta.
Praėję metai išties lydėjo mane tos sankryžos, ant kurios yra užrašyta „Perdegimas“, link, bet, regis, pavyko jo išvengti. Todėl šiais metais stengiausi sulėtinti tempą ir leisti sau atostogauti 13 savaičių per metus. Tikiuosi, kad darbai jų nepraris ir išliks mano pasiryžimas to laikytis.
Daug metų lankiau asmeninę psichoterapiją, ne vienerius metus taikau dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfullness) praktiką.
Mano neišvengiama sveikatos higienos rutina yra sportas ir judėjimas.
Mano nuomone, norint geros emocinės sveikatos svarbu turėti gerus santykius, skirti jiems laiko, būti šalia vienas kito, palaikyti ir liudyti vienas kito gyvenimo svarbius ar ne tokius svarbius momentus.
Man kartais reikia atsitraukti į vienatvę, išvažiuoti į mišką arba praleisti vienam savaitgalį miško troboje be interneto ir telefono. Tokia vienatvė apvalo, išgrynina mintis.
- Kaip, jūsų nuomone, būtų galima didinti LGBTQI+ asmenų emocinę gerovę ir saugumo jausmą Lietuvoje?
- Tai galima padaryti kuriant saugią aplinką žmonėms atsiskleisti. Apskritai kuo geresnė visuomenės sveikata, tuo geresnė ir visų subgrupių emocinė sveikata.
Lietuvoje egzistuoja LGBTQI+ tikinčių žmonių grupė Bernardinuose, tėvų paramos grupė, kurie turi LGBTQI+ vaikų. Mano mama tą grupę lankė keletą metų. Taip pat yra organizacija: mamos už LGBT vaikus. Manau, kad svarbu paremti jų veiklas, kreiptis pagalbos, gerinti Lietuvoje bendrą klimatą ir bent mikrolygmeniu stengtis suteikti šiai bendruomenei saugią erdvę.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
