- Pirmiausia, sveikinimai iškovojus pasaulio sidabrą! Pasidalinkite, kokios emocijos tvyrojo rinktinėje, iškovojus medalius?
- Nenusakomos. Baudinių serijos baigtį labiau lėmė sėkmė negu pats žaidimas... Šįkart ji nusišypsojo mums, tad pergalė buvo labai saldi ir džiugi.
Ar tikėjomės? Sunku pasakyti. Sunkiausia buvo psichologiškai. Dalis komandų buvo pažįstamos, nes žaidėme prieš jas praėjusiuose čempionatuose, tačiau kita dalis buvo naujos, tad tikėtis galėjome visko. Jautėme baimę iškristi, nerimas ir emocijų mišinys dažniausiai ant ledo „išlįsdavo“ apšilimo metu. Bet, sakyčiau, po pirmų dviejų dienų pajutome žaidimo lygį ir jau stengėmės kovoti dėl kuo aukštesnės vietos. Susitvarkėme su nerimu ir viskas ėjo tik geryn.
 
- Kurios rungtynės čempionate įsiminė labiausiai?
- Labiausiai įsiminė pralaimėjimas prieš Honkongą ir saldi pergalė prieš Ukrainos rinktinę. Abiejose rungtynėse buvo sunku žaisti tiek fiziškai, tiek psichologiškai, bet džiaugiuosi pasiektu rezultatu ir komandos kovingumu, vieningumu, kuris ir padėjo mums taip gerai pasirodyti.


 
- Jūs gimėte Klaipėdoje, bet vardas ir pavardė išduoda, kad jūsų šaknys ne vien lietuviškos.
 
- Mano mama lietuvė, nors jos mama, mano močiutė, turi ir lenkiško, ir vokiško kraujo. Mano tėtis – vokietis, tad su sese esame pusiau lietuvės, pusiau vokietės.
 
- Papasakokite, kaip susidomėjote ledo rituliu? Ar tuomet buvo galimybių treniruotis Lietuvoje?
 
- Ledo ritulio treniruotes pradėjau lankyti likus porai savaičių iki devintojo gimtadienio, nors pačia sporto šaka susidomėjau jau kiek anksčiau. Tik mama vis bandydavo atkalbėti mane. (Šypsosi.) Sąlygų treniruotis, tiesa, nelabai buvo. Nors dabar jos geresnės, bet vis dar trūksta svarbiausio – ledo arenos. Dar ir šiandien treniruotės vyksta prekybcentryje.
Vaikystėje treniravausi su berniukais. Matyt, tai ir paskatino norą kiek galima greičiau tobulėti, daugiau dirbti – stengdavausi nenusileisti jiems. Greitai išmokau atsakomybės, disciplinos ir kovoti dėl vietos aikštėje.
Didelę įtaką turėjo ir mano šeima. Mama palaikė, tačiau, kadangi jau lankiau muzikos mokyklą, ketverius metus griežiau smuiku, turėjome aiškų susitarimą: jei renkuosi sportą, turiu dirbti maksimaliai. Dėl to nuo mažens stengiausi kuo daugiau padaryti pati, prisiimti atsakomybę už savo progresą ir nuolat siekti geresnių rezultatų.
Nuolatinis šeimos palaikymas labai padeda. Mama su sese mane gyvai palaikė nuo pat pirmojo pasaulio čempionato. Taip pat jaučiu ir nuolatinį savo klubo „HC Klaipėda“ palaikymą. Jame žaidžiau nuo jo įkūrimo ir bet kada galiu grįžti treniruotis ar kreiptis į trenerius. 


 
- Kodėl išvykote į užsienį? Sunku buvo palikti Lietuvą?
 
- Baigusi gimnaziją bandžiau stoti į Vokietijos universitetus, bet įvyko nesusipratimas su dokumentais. Grįžau į Klaipėdą, nors ir šiek tiek pavėluotai, bet pavyko įstoti į Klaipėdos universitetą. Po metų išvažiavau į Švediją, bet pervertinau savo jėgas – gavau skaudžių pamokų, po kurių teko kreiptis į sporto psichologą ir kurį laiką su juo dirbti.
Dabar žaidžiu Amerikoje NCAA lygoje, kur viskas patinka ir jaučiuosi gerai. Turiu palaikančią komandą ir draugų, kurie tapo lyg antra šeima, kad net ir mamai, būna, pamirštu „apsireikšti“. (Šypsosi.)
O išvykti iš Lietuvos buvo sunku. Buvau pripratusi prie komandos, trenerių, treniruočių rutinos ir stiliaus, tad išeiti iš komforto zonos visai neviliojo.
 
- Kuo JAV sporto kultūra skiriasi nuo mūsiškės?
 
- Ji labiau išvystyta – čia daugiau galimybių, geresnės treniruočių sąlygos, daug arenų ir stipri infrastruktūra. Taip pat jaučiasi didesnis dėmesys sportininkui, skatinamas individualus tobulėjimas ir konkurencija. Tiesa, viskas priklauso nuo tavo darbo – jei dirbi, visada turi kur augti. Lietuvoje taip pat yra daug talentingų sportininkų, tačiau dažnai trūksta tokių galimybių ir resursų, todėl tenka daugiau pačiam jų ieškoti. Nors iš kitos pusės – manau, kad tai užgrūdina ir išmoko dar labiau vertinti kiekvieną progą.
 
- Ką pastebite, moterų ledo ritulys – populiarėjantis sportas? Ar – atvirkščiai – sporto paraštėse?
 
- Moterų ledo ritulys šiandien pasaulyje sparčiai populiarėja. Organizuojama vis daugiau renginių, tokių kaip mergaičių ledo ritulio dienos ar įvairios iniciatyvos, kurios skatina susidomėjimą šiuo sportu. Tai atsispindi ir pasaulio čempionatuose – kasmet prisijungia naujos komandos, plečiasi divizionai, auga bendras dalyvių skaičius. Nors moterų ledo ritulys dar nėra toks populiarus kaip vyrų, akivaizdu, kad sparčiai vystosi ir sulaukia vis daugiau dėmesio visame pasaulyje.
Žinoma, vis dar gajus vienas didžiausių stereotipų – kad ledo ritulys yra „vyriška“ sporto šaka. Dėl to merginoms kartais tenka labiau įrodinėti savo vietą ir galimybes. Asmeniškai man taip pat teko su tuo susidurti, ypač augant ir treniruojantis su berniukais – reikėjo ne tik prisitaikyti, bet ir įrodyti, kad galiu žaisti tokiame pačiame lygyje.
Taip pat vis dar pasitaiko praktinių iššūkių, pavyzdžiui, trūksta rūbinių ar infrastruktūros, supratingumo ar dėmesio moterų sportui. Įdomu tai, kad net ir dabar, kai jau yra rūbinės merginoms ar moterims, aš vis dar dažnai rengiuosi fojė – tiesiog esu taip įpratusi. Su komandos drauge Vilte (Viltė Beličenkaitė – aut. past.) ten praleisdavome daug laiko, tad rūbinės kartais net atrodo neįprastos. (Juokiasi.) Tai parodo, kaip stipriai patirtys formuoja įpročius.
 


- O kaip sekasi derinti intensyvų sportą su asmeniniu gyvenimu, draugais, romantiniais santykiais?
 
- Iš pradžių buvo sunku ir, tiesą sakant, vis dar mokausi tai daryti.
Mokyklos laikais dažnai praleisdavau susitikimus su draugais, nes prioritetas buvo treniruotės ir varžybos. Pirmaisiais sporto metais lankiau ir muzikos mokyklą, tad tokio dalyko kaip laisvalaikis aš net nepažinojau, bet ir netrūko.
Paaugus vieną vasarą nusprendžiau visiškai nesportuoti ir daugiau laiko skirti draugams, bet grįžti į formą buvo sunku, tad po to turėjau ir tokių vasarų, kai vien tik sportuodavau.
Dabar stengiuosi rasti balansą. Planuoti laiką taip, kad užtektų tiek sportui, tiek artimiems žmonėms. Suprantu, kad aukštas sportinis lygis reikalauja aukų, bet stengiuosi nepamiršti ir gyvenimo už aikštės ribų. Kadangi nuo mažens esu nenuorama, mėgstu įvairią aktyvią veiklą, o atsipalaidavimui laisvalaikiu dažniausiai statau dėliones.
Draugą turiu. (Šypsosi.)

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!