Ir ne tik tuo pavyzdžiu apie jogurto indelį kažkaip skalbimo mašinoje atsiradusį. Vardinu toliau. Tikras atsitikimas: pažįstama ponia net 15 minučių valgė... stovėdama prie šaldytuvo. (Tokia alkana, kad nepajuto noro atsisėsti?) Dar toliau (ir tai galbūt jau apie jus): šeštą kartą iš eilės atidarėte šaldytuvą, tikėdamiesi jame rasti „ką nors naujo“. (Bet gi smegenys jame ieško ne realaus sprendimo, o tik dopamino!) Na, ir „lietuviškiausias“ pavyzdys: valgote tai, kas tikrai nėra skanu. Bet, jei jau pradėjote kramtyti tą dešrigalį, manote, kad vis vien reikia pabaigti. Negi išmesi?
 
Trūkstamus pavyzdžius į tekstą įsirašysite patys. (Pavyzdžiui, lėkštėje jau turite vieną pyragaitį, bet ranka siekiate dar vieno. Ir t.t.) O mes vienu  sakiniu paaiškinsim, kas gi lemia tokius poelgius. Tai – stresas, kuris „išjungia“ dalį loginio mąstymo ir sustiprina impulsus. Mini impulsai gimdo mini absurdus. Štai sustresavusi ponia daro trumputę darbo pertrauką, kad suvalgytų mažą gabalėlį šokolado. Bet po dešimties minučių – jau ir visos plytelės nebėra. (Tuo metu, kai smegenys sprendė streso problemą, veiksmai nebuvo fiksuojami.) Tad pagaliau galime įvardinti mūsų pokalbio temą – stresinis valgymas.
 
Ne kiekvienas prisipažins šią bėdą su savimi nešiojantis. Bet abejones visuomet paneigia negailestinga (todėl, kad yra objektyvi) statistika. Net iki 60 proc. pasaulio gyventojų bent kartais valgo streso paveikti. Kas penktas pasaulio (ir Lietuvos) pilietis tai daro nuolat. Didžiausias „stresinių valgytojų“ procentas – JAV, beveik 50 proc. Vakarų Europoje – daugiau struktūrizuoto valgymo (net judėjimai kuriasi, pavyzdžiui, „mindful eating“). Bet yra taisyklė: daugiau bėdų turi labiau išsivysčiusių šalių gyventojai. Nes jie ir streso patiria daugiau, ir kaloringas maistas čia labiau prieinamas.
 
Dabar statistika apie parduotuves ir pirkinius. Surinkta iš Vakarų Europos, bet identiška ir apklausoms Lietuvoje. Kas ketvirtas žmogus maisto prekių parduotuvėje nusiperka daugiau nei planavo. Trečdalis apklaustųjų drąsiai prisipažino perkantys „kaloringą ir nelabai sveiką“ maistą. („Kažką sveiko“ nusipirkti bando tik vienas iš dešimties.) Klausta, ir ką perka stresuojantieji. Čia ryškiai aplenkdamas kitus produktus, pirmauja šokoladas. Antroje vietoje – traškučiai. Kiek netikėta trečioji vieta – marinuoti agurkėliai.
 
Dabar jau galima ir vieną kitą pamokėlę priminti. Žinoma, paradoksas yra tai, kad stresą ir begalinį norą „kažką-bet ką“ į burnas kimšti galime užgožti... valgymu. Žinau, kad vyrai tokių pamokėlių atsisako. Bet gi tam ir yra maisto profesionalės – žmonos bei draugės. Tai jos pirmiausia turi sau ir bendragyventojams ant stalo dėti kuo daugiau fermentuotų produktų. Tai – jogurtai, kefyras. Kai kurie sūriai (camembert), rauginti kopūstai ir agurkai, sojų padažas, kombučia. Ir dar reikia atminti, kad ryšys – dvipusis: ką valgome, taip ir jaučiamės. O emocijos valgymo įpročius keičia mums net nejaučiant.
 
Ir dar labai svarbu – apžvelkite įdėmiai aplinką (net ir tada, kai sėdite prie kompiuterio, net ir tada, kai snaudžiate prie televizoriaus): arti jūsų neturėtų būti saldžių gėrimų ar sausainukų. O vandens – visada. Nes dažnai, kai jums atrodo, kad norite „ko nors pakramsnoti“, pakanka vandens išgerti. Ir alkio jausmas prapuola.
 
Dar turiu papasakoti, kas jūsų organizme vyksta, kuomet nuolat ir nepastebimai gaminate streso hormoną – kortizolį. Kortizolis skatina apetitą ir norą valgyti „komfortinį“ maistą – saldų arba riebų. Kortizolis paruošią kūną „Kovok arba bėk“ reakcijai. Bet mes nebėgam (nėra kur ir nuo ko), sėdim su stresu. Ir taip sėdint atsiranda noras valgyti. Ir prasideda... Maistas (ypač saldus) skatina dopamino bei serotonino išsiskyrimą. Tai pagerina nuotaiką. Tiesa, tik trumpam. Bet mūsų smegenys išmoksta pamoką: jos ima suvokti, kad maistas – tai nusiraminimas. Ir ratas užsidaro.
 
Stresinis valgymas – tikrai ne vien dietologų rūpestėlis. Šį mūsų elgesį studijuoja klinikinė ir elgesio psichologijos, neurobiologija (smegenų atlygio sistema), mitybos mokslas ir net psichiatrija (valgymo sutrikimai). Ir štai, kas paaiškėja: stresinis valgymas turi ir priešingą pusę. Kai kurie žmonės stresuodami visiškai praranda apetitą. Vietoje „kovok arba bėk“ įsijungia „freeze“ – sustingimo arba užsidarymo režimas. Kūnas išjungia nebūtinus procesus, virškinimas sulėtėja, maistas tampa nesvarbiu stimulu, apetitas dingsta...
 
Žinau, kad šiame rašiny – kaip ir analogiškuose – laukiate recepto, kaip stresinį valgymą pergudrauti. Kaip visuomet, taip ir šį kartą sakau: padėti turėtų profesionalai. Dietologai. Bet šalia jų visuomet egzistuoja dar ir močiučių patarimai (kai kurie jų – teisingesni ir už daktarų žodžius). Yra dar knyginė-žurnalinė patirtis. (Tiesa, pastarosios atsikirpti reikėtų tik devynis kartus pamatavus.) Bet surizikuokim.
 
Ką esate girdėję apie dietą 5-4-3-2-1? Nupasakoti ir atminti ją – jokio vargelio. Tai 5 porcijos daržovių per dieną; 4 valgymo kartai per dieną; 3 pagrindiniai valgiai (pusryčiai, pietūs, vakarienė); 2 sveiki užkandžiai per dieną; 1 „malonumo“ produktas per dieną (nedidelis desertas ar mėgstamas, bet mažiau sveikas maistas). Ir viskas? Ne, dar ne viskas: yra dar penkios taisyklės, kurių būtina laikytis, jei norite išbristi iš stresinio valgymo. Štai jos.
 
Pirmoji. „10 minučių taisyklė“. Pasakyk sau: „Valgysiu, bet po 10-ties minučių“. Taip pertraukiamas automatizmas ir noras valgyti sumažėja. Ypač, jei atsigeriate.
 
Antroji. Alternatyvus „nusiraminimo ritualas“ – jei ne maistas, gal dušas? Gal muzika? Gal kvėpavimo pratimas?
 
Trečioji. Jokio autopiloto: nevalgyk stačiomis, pasiimk gražią lėkšte. Nevalgyk tiesiai iš pakuotės.
 
Ketvirtoji. Jokių trigerių aplinkoje! Pašalink tuos dirgiklius (saldainius, sausainius) kad nematytum. Ir nepirk jų!
 
Penktoji. Leisk sau kartais pasiduoti: suvalgyk TAI, nejausdamas kaltės! 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!