O dabar prašau jūsų apžvelgti savąjį būstą ir dėmesį atkreipti į lentynose, sekcijose ir visokiausiose knygų spintose gražiai sudėliotą literatūrinį turinį. Žinoma, užplūs prisiminimai: kas jaunystėje pirkta, kas šimtąkart vartyta-pervartyta, kas krikšto mamos dovanota. Bet – eikime prie reikalo.
Žinau, kad tai bus nelengva, bet dabar prašau įsivaizduoti situaciją, kuomet jūsų kas nors gražiai paprašo tos bukinistikos bute atsikratyti. Na, pradžioje į nereikalingųjų stirtą padėti vieną knygą. Paskui – dar vieną. Ir dar. Ir tik pačias brangiausias (žinoma, ne pinigų prasme) pasilikti. Ar sunkus tai būtų pasirinkimas? Ar pajustumėte išsiskyrimo skausmą? O gal – atsiprašau! – palengvėtų? Gal butas šviesesnis pasirodytų ir kvėpuoti taptų laisviau? Matau nepatenkintus jūsų veidus. Todėl skubu piešti kitą situaciją.
 
Turėdamas laisvą pusdienį (ir būdamas gerai tėvų išauklėtas) jūs užsukate į Centrinį knygyną. Nuo gražiųjų viršelių apraibsta akys. Pavardės ant tų viršelių – tos, kurias girdite ir kasdienėse žiniose, ir kriminalinėje kronikoje, ir rožiniu muilu putojančiose TV laidose. O pavadinimai – kaip šiuolaikinė vilioklė: ir klubus kraipo, ir idiotu jus vadina! Tada einate kito prekystalio link. Bet gi ezoterika jūs netikite! Todėl einate prie poezijos lentynos. Atsivertę, suprantate: arba esate beviltiškai pasenęs, arba knygas dabar rašo kiekvienas, šiek tiek lietuviškai mokantis. O leidyklos suredaguoja. Nes tikisi pelno. Kokio pelno? – stukteli galvon naivus klausimėlis. - Kas gi pirks TV šou vedėjo žmonos ir to paties TV šou vedėjo pagalbininko bendrą knygą apie meilę? Apie kokią dar čia meilę? Atsakymas: apie belekokią meilę. Nes ne meilė svarbu, o per TV girdėtos pavardės.
 
O ar žinote, kas paskui atsitinka? Papasakosiu. Ir vienos, jau gerokai pagyvenusios TV žvaigždės, ir kitos, iš ekrano išstumtos žvaigždūnės, ir trečio - kadais žvaigždes nuo žiūrovų dangaus rinkusio supermeno knygos, vos pasirodžiusios knygynuose, kainavo 24, 16 ir 14 eurų. Po ketverto mėnesių jos dar tebestovėjo lentynose, tik kainos jau buvo kitos: 12, 11 ir 7 eurai. Prabėgo dar kiek daugiau nei pusmetis: knygos buvo nukištos į lentynos galą ir pirmosios dvi kainavo po 4 eurus, o trečioji buvo įkainota trimis. Nežinau, kaip tądien turėjo jaustis tie savo gyvenimus, jausmus ir meiles aprašę „rašytojai“. Bet net man - visiškam pašaliečiui - nebuvo jauku.
Panašiai jaučiausi ir tą savaitgalį, kai vaikščiojau po garsiąją Vilniaus knygų mugę. Žinoma, teiginys yra pernelyg kategoriškas. Nes buvo ir laimingųjų (na, ne vietoje šis žodis, žinau, kad ne vietoje): to autoriaus poeziją pirko kaip riestainius Kaziuko turguje. Didžiulė eilė prie autografų būtų išsirikiavusi. Bet neišsirikiavo. Nes prieš pat mugę poetas – dar sąlyginai jaunas – ėmė ir pasimirė.
 
Kitas pirkimo šišas: viena iš leidyklų vis dar bandė „iškišti“ knygą, kurios jau senokai niekas nebeperka ir kurios viršelyje – visu gražumu – šypsosi autorius: tas, kuris kas pusmetį teisėsaugai bando įteigti, kad bausmę (nuteistas iki gyvos galvos) jau atliko. Per tris mugėje praleistas dienas nemačiau, kad kas jo veidelį pirktų. Nors eilutė – visai šalia – rikiavosi: mat atvyko į Mugę „garbinga viešnia“: visame pasaulyje nusikaltimais garsaus narkobarono kadais išprievartautoji, o paskui jo žmona tapusi autorė. Mielai paskaityčiau tą knygą. Ir dar draugui duočiau paskaityti. Bet ką paskui su ta knyga daryti? Nemanau, kad jos paveikslėlis galėtų papuošti interjerą. Bet, žinoma, tai – subjektyvu. Kitaip galvojantiems – nedrįsiu prieštarauti. Nes laisvė gi!
Kampe, tyliai ir be ankstesniems metams įprasto šurmulio stalą ramstė dar vienas - eksgarsenybė. Paskui, televizijai interviu duodamas, ilgai pasakojo apie tai, kad vis dar yra tvirtas, kaip meška ir todėl kas rytą parašo po tris eilutes. (Užpernykštėje mugėje pasakojo, kad po tris puslapius). Suprantama yra metų našta. Bet ir lietuviška tiesa iš lėto aiškėja: jei tavęs nebėra televizijoje, jau ir tavo jūreiviškos klajonės nebe tokios įdomios. („Ane?“ – kaip sako viena iš LNK žinių vedėjų...).
 
Susiruošiau toliau keliauti per pačias ilgiausias Lietuvoje knygų lentynas. Bet sustabdė advokatas. (Taip ir prisistatė). Ir pradėjo pasakoti apie puikiai parašytą savo knygą: „Ji apie prezidentą Smetoną, - sakė autorius. – Ir apie tai, kaip jis, neturėdamas su kuo vyno išgerti, paskambino kalėjimo direktoriui ir paprašė vienam vakarui iš kalėjimo išleisti tame kalėjime uždarytąjį savo draugą. Atvežė. Išgėrė abu. O ryte apsauga vėl į kalėjimą tą draugelį nuvežė...“. Na, tikrai susidomėjau: kokiame stende galiu tą jūsų knygą rasti? – klausiu. O jis man sako: „Nerasit. Nes atidaviau leidyklon, o toji ėmė ir subankrutavo. Bet galiu duoti rankraštį paskaityti...“
Naujoji žinia apie senus prezidento Smetonos nuotykius pasirodė šiek tiek įtartina. Bet užvedė ant kelio kitą mintį: apie apsaugą. Renginyje budintys pareigūnai buvo malonūs, paslaugūs, tiksliai rodė, kur statyti mašinas ir atsakinėjo net į klausimus, kaip reikiamą salę surasti. Bet ne visi. Tie, kurie mugėn atlydėjo Tą Didį Lietuvos Žmogų (Prezidentu, deja, taip ir netapusį) elgėsi kitaip nei smetoniškoji palyda: salėn susirinkusiems iškart parodė, kas čia dabar šeimininkas. Ir visai Laikinajai knygų valstybei priminė, kad svarbiausieji mugėje tą valandą yra jie.
 
Bet paskui dar buvo kitos valandos. Ir pomėgius turėjo progos parodyti net du J.E. (Jūsų Ekscelencijos). Tiesa, Jos Ekscelencijos pasirinkimas ne vieną Mugės dalyvį gerokai nustebino: muzikos salėje – alternatyviosios muzikos stende – ant vinilinės plokštelės Ponia (J.E.) surinko grupės „Sraigės efektas“ narių parašus. Tiesa, panašų žygį norėjusiam pakartoti Jo Ekscelencijai pavyko prasčiau: jo mėgstamos Klaipėdos grupės „Pikaso“ plokštelės rengėjai neturėjo. Tačiau tikslą pasiekė abu: buvo pastebėti.
Būtent todėl noriu sušvelninti šiek tiek kritiškai į šį knygų balaganą žvelgiančiųjų nuomonę: Knygų mugė – pati geriausia vieta sutikti seniai nematytą draugą. Puiki galimybė parodyti, kad dar nesi miręs. Nė su kuo nepalyginamas šansas be žodžių parodyti, kad vis dar esi inteligentas. Tik svarbu yra nesistumdyti prie stendo su knygomis už eurą arba tris eurus: na, jau ne, čia ne man!
 
O dabar (kaip dažnokai man pasitaiko) sulaužysiu pradžioje duotąjį pažadą. Dvi paskutinės citatos bus su pavardėmis.
2020 metų Nacionalinės premijos laureatas Saulius Šaltenis: „Ateinu, pasėdžiu, pavartau, ir namo grįžtu geriau galvodamas apie lietuvių tautą...“
1997 metų nacionalinės premijos laureatas Juozas Erlickas: „Kai žmonėms nepatinka skaityti, jie tampa rašytojais“.
Ką čia bepridursi?


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!