Taigi, norintiems save patikrinti, ar rašinio autorių paegzaminuoti, teks pasitelkti kitakalbystę. Paieškos sistemose surinkite frazes „Kokoro no kaze“ (geriausia, jei mokėtumėte šią frazę užrašyti japoniškai – hiragana arba katakana rašmenimis) arba pasitelkite lotyniškas raides ir angliškąjį terminą „Could of the soul“.
 
Žinau, kad patingėjote. Todėl bandau apie tą ligą (ar tikrai tai liga?) papasakoti lietuviškai. Pagal statistiką mums teikiančias pasaulines ir lietuviškas organizacijas, tąja liga serga (kas patvirtins, kad tikrai serga?) apie 350 mln. pasaulio gyventojų. Teigiama, kad beveik 80 proc. tų ligonių (ar jie tikrai ligoniai?) gydymo negauna. Didžioji dalis todėl, kad į gydytojus tiesiog... nesikreipia. Bet 2021-2022 m. išryškino dar vieną bėdą: tinkamo gydymo negauna ir dalis tų, kurie kreipėsi. Problema netikėta. Nes per pastaruosius pusantrų metų itin pagausėjo šia liga sergančių... gydytojų. Juos, sako, susargdino pandemijos metamorfozės. Tiesa, vis daugiau Lietuvos piliečių ligą patys sau diagnozuoja. O medikai jiems linksi. 
 
Tuoj, jau tuoj parašysiu, kaip toji liga mediciniškai vadinasi. Bet – idant jums būtų ramiau – dar turiu suminėti pavardes žmonių, kuriuos sielos peršalimas kamavo ne dešimtmečius. Tai: Markas Tvenas, Vincentas van Gogas, Ernestas Hemingvėjus, Abraomas Linkolnas, Vinstonas Čerčilis, Liudvigas van Bethovenas, Amadėjus Mocartas, Andre Agasis. Žinoma, daug įdomesnis būtų lietuviškų įžymybių sąrašas. Jis yra. Tik neskelbtinas. Nes medicinines paslaptis lietuviai saugo taip stropiai, kaip statistika moterų vardus. Apie ką čia? Ogi apie tai, kad visos institucijos (net ir neveiklioji PSO) vienu balsu teigia: ta liga, apie kurią rašome, moterys serga pustrečio karto dažniau nei vyrai. Tačiau patys matote: ką tik pavardintame įžymybių sąraše – nė vienos moteriškos pavardės.
 
„Kokoro no kaze“. Taip japonai vadino tą ligą iki pat XX amžiaus pabaigos. Ir tik tuomet, kai antidepresantų pardavimai jų šaly išaugo penkeriopai, imta dairytis į šalis bei su kitomis valstybėmis konsultuotis. Kas paaiškėjo? Kad tas japoniškas „sielos šaltis“ yra pasaulyje seniai žinoma liga. Vadinasi ji depresija.
 
Na, Lietuvoje depresiją visi žino ir jei anksčiau „visokiomis depresijomis“ sirgo tik direktoriai ir viena kita jų pavaduotoja, dabar toji liga jau kankina ir kuklų automobilių perpardavinėtoją iš Marijampolės Boleslovą, ir net krienais Šeškinės turguje prekiaujančią Stefaniją. Jau nekalbant apie vieną eilėraštį sukūrusią svajoklę Malviną.
 
Neteisūs yra tie, kurie sako, kad šiuolaikinės ligos – tik nuo dykinėjimo ar perdėto jausmingumo. Arba atvirkščiai: nuo audringo XXI a. gyvenimo. Pasirodo, depresiją jau žinojo ir pažinojo net daktarų daktaras Hipokratas (460-370 prieš Kristų.). Tik kitaip tuomet – iki pat dvidešimtojo amžiaus – ta liga vadinosi. Senuosiuose raštuose – dešimtys diagnozavimo ir šimtai gydymo būdų. Bet šiandien jie užmesti ir daktarų dėmesio neatkreipiantys. Dėl paprastos priežasties – kito ligos pavadinimo. Mat tuomet ligai buvo duotas pavadinimas „patologinis ilgesys“. Arba – paprasčiau ir šiandien suprantamiau – melancholija. (Dar Homeras rašė apie melancholija susirgusį Belerofontą, Sizifo anūką ir Korinto karaliaus Glauko sūnų, kurį „...buvo apėmusi tokia melancholija, kad jis vengė net žmogaus pėdų“). O vėliau, maždaug 400 metų praėjus, Aristotelis bene pirmasis pastebėjo, kad melancholija (dar kitas ligos pavadinimas „juodoji tulžis“) dažniausia į glėbį pakviečia drąsiausius, nestandartine mąstysena pasižyminčius. Dabar sugrįžkite į tą aukščiau išvardintą garsių ligonių sąrašą. Arba dar paprasčiau: apsidairykite aplink ir tikrai pastebėsite, ką GALBŪT kankina melancholija. Arba depresija. Nepastebėjote? Pagrindinius požymius įvardijame.
 
Dažniausia tai yra vienišas žmogus. Jis, tiesa, su kolegomis bendrauja. Bet neatsiveria. Beje, reiškinys – dvipusis: kartais toji vienatvė – tik kelias į depresiją, kartais – akligatvis, iš kurio nerandama išeities. Po šios pastabos – netikėta statistika: anot sociologų, Lietuvoje vienišais jaučiasi 8 proc. gyventojų. Europos vidurkis – 6 proc. Skirtumas tarsi ir nedidelis, bet – ne mūsų naudai. Nes byloja apie susvetimėjimą ir susiskaldymą, kurį matome ir viešojoje erdvėje.
 
O dabar apie požymius, kuriuos galbūt ir savyje įžiūrėjote.
Vis sunkiau susikaupti. Sunkiau priimti sprendimą. Pesimistiniai ateities scenarijai. Mintys apie laikinumą. Iniciatyvos ir apetito stoka. Savivertės sumažėjimas. Miego trūkumas. Vidurių užkietėjimas. Kasdienių stresinių situacijų paūmėjimas. Anabiozinė organizmo būsena (nesinori imtis net būtiniausių buities darbų). Anhedonija (prarastas gebėjimas pajusti bet kokį gyvenimišką malonumą). Ir (tai jau pavojinga!) – glikogeuzija: tariamas saldumo skonis burnoje.
 
Kiek požymių pririnkome, dar triskart tiek nepaminėjome. Bet čia – tik profilaktiniai ir nemediciniški gąsdinimai. O medicininis yra tik vienas: kas bus, jei, įtardamas sau depresiją, pas gydytojus nenueisiu? Atsakymas – ne iš kepurės, o iš medicininių vadovėlių trauktas: negydoma depresija gali struktūriškai pakeisti jūsų smegenis. Gali atrofuotis hipokampas (giliausia galvos smegenų apvalkalo dalis, be kitų funkcijų dar formuojanti ir atmintį), ir gali rastis rimtų paskatų Alzheimerio ligai.
 
Po pastarųjų sakinių pajutau, kad rašinys įgauna... depresyvumo. Skubu situaciją taisyti, atkreipdamas jūsų dėmesį į depresijai priskiriamus mitus. Juos turite sugriauti ir sąmonėje, ir pasąmonėje.
Mitas Nr.1. Depresija genetiškai neperduodama. Netiesa. Jei giminėje buvo šia liga sirgusiųjų, tikimybė, kad ir jūs susirgsite, – didesnė.
 
Mitas Nr. 2. Jei vartoju receptinius antidepresantus, pas psichoterapeutą lankytis nebereikia. Netiesa. Kompleksinis gydymas (ypač tuomet, kai gydytojas su jumis kalba ne kabinete, o gamtoje) – veiksmingesnis. Jei jūsų nekviečia – pakvieskite jūs!
 
Mitas Nr. 3. (Pats didžiausias). Depresija – ne liga, o liūdesys ir vienatvė – praeis. Netiesa! Depresija gali tapti ir invalidumo, ir net mirties priežastimi.
 
Bet gi negalime taip depresyviai rašinio baigti! Todėl jei manote, kad dar nesergate, o tik žingsnį link ligos žengėte, išbandykite pakaitinę šalto-karšto vandens terapiją. Japonai – tie, kurie apie sielos peršalimą šneka – rekomenduoja bent po 7 miligramus cinko kasdien (cinko daug voveraitėse, pupelėse, arbūzo sėklose). Ir – dabar ypač palankus laikas – valgykite kasdien po saują braškių!

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!