Pavadinimas temą jau padiktavo. Tik niekaip nesuprantu, kaip išradingasis kolega – Juras Jankevičius iš LRT – praleido puikią progą: LT gatvėse praeivių paklausinėti, kas gi yra ta jau keletą metų garsinama Gerovės valstybė.
Pasitelkite fantaziją ir pasistenkite tuos ligi šiolei eteryje nenuskambėjusius atsakymus įsivaizduoti. Na, žinoma, išgirsite apie klestinčią pramonę ar žemės ūkį. Dar būtinai apie pensijas „kaip Šveicarijoje“. Ir kad teismai būtų teisingi. Kad neliktų korupcijos. Tačiau patys gudriausieji būtinai dar Jurui primintų, kad, girdi, ir pas mus galėtų būti įvestas BBP (besąlyginės bazinės pajamos), kurias jau išbandė Nyderlandai, Kanada, JAV ir Suomija.
 
Dabar paaiškinu, kas gi tos BBP: tai pinigai, „už dyką“ dalijami visiems tų valstybių rezidentams. Nepriklausomai nuo to, ar dirba jie kokį nors darbą, ar ne. Ir nesvarbu, ar jie turtingi, ar varguoliai. Ir nesvarbu, ar gyvena po vieną, ar su šeima. Štai Suomijoje daliai bedarbių (nežinau, kaip ta dalis buvo atrinkta) išmokama po 500 eurų kas mėnesį. O jei tas bedarbis įsidarbina, pinigai... vis vien mokami. Svajonė? Visai ne, nes tokias pajamas jau turime ir Lietuvoje: tai – vaiko pinigai. Bet jų dalijimo trūkumai jau seniai ir rogių galo kyšo: nes ir lietuviško milijonieriaus, ir varguolio iš Užkiemio vaikams – tie pinigai yra vienodi. Tad vieni juos išleidžia padėvėtiems drabužėliams kaimo turguje pirkti, o kiti deda į krūvelę, kad po to pasimėgautų ledų porcijomis Maldyvuose.
 
Prezidento Gitano Nausėdos šnekoje apie tai nutylima. Bet kai kurie lietuviai apie tai yra girdėję. Ir tikriausiai „Klausimėlio“ autoriui jie apie tai papasakotų. Bet nepamirškite: didžioji Lietuvos gyventojų dalis į klausimą apie Gerovės valstybę neturėtų ką pasakyti. Nes neįsivaizduoja, kas tai yra. Arba: visai gali būti, kad šią dviejų žodžių samplaiką pirmąsyk išgirdo tik iš Garbingojo Prezidento lūpų. Bet gi ponas Mūsų Prezidentas apie tai žinojo seniai: nuo tų laikų, kai studijavo ekonomiką. Arba ekonomikos istoriją ir raidą. Ir, žinoma, jis girdėjo apie iškilias didžiųjų ekonomistų mintis. Kurios, deja, ne visuomet pasiteisino.
 
Na, o dabar - kantrybės. Sausi faktai yra tokie. Vokiškas pavadinimas „sozialstaat“ vartojamas nuo 1870-ųjų. Bandyta įgyvendinti Bismarko reformose (apie 1950-uosius). Bet socialines geroves (lengvatas) čia norėta sieti tik su dirbančiųjų ankstesniais mokesčiais: tad plačiosios visuomenės tai nepalietė. Pavadinimas angliškai – Welfare state – pradėtas vartoti po Antrojo pasaulinio karo. Jo akcentas: piliečio gerovė priklauso ne tik nuo pilietybės, bet ir nuo teisės į socialinę apsaugą.
 
Angliškai skaitantiems dar rekomenduočiau knygą „The Three Worlds of Welfare Capitalism“ (Autorius: Esping-Andersen). Bet žinau, kad neieškosite. Todėl dabar po sakinį paaiškinsiu apie tuos knygos pavadinime paminėtus „Tris pasaulius“. Jie buvo nagrinėti ir lietuviškame leidinyje „Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė?“. Tyrimus atliko Lietuvos sociologinių tyrimų centro socialinės politikos ekspertai. Ir vyko tai... 2012 m. T.y. tada, kai dar niekas net neįtarė, kad kada nors prezidentu pataps ponas G.Nausėda.
 
Bet grįžkime prie tris Gerovės pasaulius mums atveriančios knygos. Pirmasis pasaulis atspindi grynąsias socialdemokratų vertybes. Ir Gerovės idėja čia suprantama kaip grynai socialdemokratinė. Trečiasis pasaulis – apverstas pirmasis: verslai ir ekonomika – liberalūs. O socialinė apsauga – tik tiems, kurie savimi pasirūpinti negali. (Ir, žinoma, jokių pašalpų tiems, kurie dirbti nenori!). Vidurinis – antrasis pasaulis (arba Nuosaikioji valstybė) ir yra Pirmojo bei Trečiojo miksas: truputį tiems, truputį aniems ir truputis... sau. Man kažkaip labai panašu į LT modelį. Bet gal klystu, nes nesu ekonomistas. Todėl ir klausiu: kas galėtų šiandienos pasaulyje tai sutvarkyti? Europos Sąjunga? Ne! Nes ji neturi svertų! Tarptautinis valiutos fondas? Svertus turi. Bet kam jiems tas tvarkymas?! Jaučiu, kad jau atsibodo. Todėl pagyvinsiu.
 
Mano laiptinėje – devyni butai. Kabo joje grindų valymo grafikas: kiekvieną penktadienį valyti turėtų vis kitas kaimynas. Ir, žinoma, jau atspėjote, apie ką toliau parašysiu: kiekvieną penktadienį tą laiptinę valo vienas (visą laiką tas pats!) man gerai pažįstamas žmogus: tokia ponia Marytė. Nes taip arba panašiai Lietuvoje – būsimoje Gerovės valstybėje – ir dirbama.
Gali būti, kad jums nepatiko pasakojimas apie p. Marytę. Todėl prašome paklausyti, ką sako šiek tiek žinomesnis žmogus – ekonomistas Nerijus Mačiulis: „Neseniai viena mokykla pasiskolino pinigų seno pastato renovacijai. Tačiau ne renovuoti ją reikėtų, o uždaryti. Nes joje nė vienas egzaminuojamasis nė vieno egzamino... neišlaikė.“
 
Trečias pavyzdys – juokingai liūdnas: apie studentą, kuris penkis ar daugiau metų mokėsi už valstybės pinigus, gavo diplomą, o dabar teigia, kad valstybė jį skriaudžia. Nes jis darbo negauna. O ką galvojo prieš studijas pradėdamas? Kas ir kodėl jį studijuoti priėmė? Pagal kokias Gerovės valstybės taisykles?
Truputuką atsisukim atgal. Per Prezidento rinkimus LT buvo iki kaklo panirusi į Gerovės valstybės maniją. Apie ją kalbėjo ne tik G.Nausėda, bet ir dar kokie 300 kitų, kalbas rinkėjams rėžusių.
 
O dabar – netikėtas posūkis: supažindinsiu su suomių rašytojo ir kultūrologo Jari Ernrūto mintimis. „Pasenusi Gerovės valstybės koncepcija, - sako J.Ernrūtas, - jau įžengė į ideologinio, politinio ir ekonominio egzistavimo pabaigą. Tuoj prasidės era, kurioje už gyvenimo kokybę kiekvienas bus atsakingas asmeniškai. Iš socialinių pašalpų gyvenantys (ir besinaudojantys socialinėmis paslaugomis) jau dabar turi suprasti, kad sąlyginai lengvas jų gyvenimas netrukus baigsis...“
 
Žinoma, čia nekalbama apie savarankiškai gyventi nesugebančius, neįgaliuosius, ligonius ar vaikus. Čia kalbama apie valstybes pašalpas gaunančius ir aptingusius tiek, kad jau net sniego iki tvartelio patys nebeatsikasa ir skundžiasi „talkininkų iš rajono“ niekaip neprisišaukiantys...
 
Dabar sugrįšime prie „klausimėlio“. Štai ką apie Gerovės valstybę mums pasakė Ingrida Šimonytė: „Gerovė yra gerai, valstybė yra gerai, o gerovės valstybė yra gerai kvadratu. Bet kuomet visi pradedame kalbėti apie turinį, imame suprasti, kad vartojame visiškai skirtingas sąvokas.“
Kaip keista bebūtų, ši mintis skambėjo ne dabar, o 2019-aisiais. O gal dabar?

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!