Tai, kas nerimta, nebūtinai yra ir neteisinga. O tuo, ką rodo televizorius, beveik niekada neabejojame. Nes, jei tenka kitiems apie tai papasakoti, visada sakome: „Aš pats mačiau“. Ir tuomet visi mano, kad jūs tikrai matėte. Nes apie televizorių pamiršote pasakyti. Tiesiog, matėte. Vadinasi, taip ir buvo.
Todėl visiškai ne šmeižtas, o gryna teisybė, kad vienas garsus ir Lietuvai žinomas Seimo narys serga (galbūt) seborėjiniu dermatitu. Nes televizija parodė, kaip svarbios įstaigos koridoriais jis vaikšto gausiai pleiskanomis nubarstyta švarko apykakle.
Jei taip atsitiko tik vieną kartą, gali būti, kad toji liga jo nekamuoja. Galbūt tai buvo tik trumpalaikio streso sukeltas momentas, kai nuo sunkaus darbo organizmas pagamino papildomą dozę kortizolio. Tačiau jei ir po mėnesio simptomas kartojasi, jau negerai. Jau daktarų reikia.
Sunkiau pastebimos yra giluminės bėdos: pavyzdžiui, kūrybingumo ar fantazijos stoka. Įstatymų projektus teikti reikia, bet niekaip nesugalvojama, ką čia tokio pasiūlius. Tuomet – ilgai galvojus ir nesugalvojus – šauna galvon mintis, kad 0,4 promilės (leidžiama girtumo norma vairuojant) reikėtų pakeisti į 0,5 promilės. Kodėl? Kaip? O gi todėl, kad, pasirodo, yra šalių, kuriose tokia norma egzistuoja. Žinoma, keista, kad nebuvo prisimintos šalys, kuriose jokių alkoholio normų vairuotojams nėra: ten baudžiama tik už pasekmes. Tik tada, jei kas nors atsitiko. Bet nesiplėskim: tai dar ne liga – tik simptomas. Nors ir jis rinkėjams bei televizijos žiūrovams jau turėtų sukelti nediduką nerimą.
Klausos problemos. Televizija parodo, kad jos kamuoja ne politikus, ne valdžią, o pačiose televizijose dirbančius ir, žinoma, žiūrovus. Turbūt kiekvienas mūsų yra pastebėjęs, jog bet kurios reklamos garso lygis – kur kas didesnis nei diktoriaus kalba ar filmo herojų balsai. Tačiau, kai pakalbini televizijose dirbančius garso specialistus, jie nesileidžia apkaltinami: aiškina, kad studijon pateikiamų reklamų garsą jau gauna sureguliuotą. O tas reguliavimas toks, kad reklamos tekstai ir garsai dažnai gerokai viršija leistiną triukšmo normą. Ir, žinoma, daugiausia laiko ant sofutės prie televizoriaus leidžiantieji – beveik visada tai pensininkai ar vaikučius namie auginančios mamos – paskui nebesupranta, iš kur radosi kraujagyslių spazmai ar nervinių receptorių medžiagos apykaitos sutrikimai. Mamos tik vienu stebisi: kodėl, girdi, dar nė metų neturintis kūdikėlis,visiškai nereaguojantis į muilo operos garsą, iškart į ekraną atsisuka reklamai prasidėjus?
Džiaugtis, žinoma, reikia, kad lietuviškos televizijos žiūrovų gretos kasdiena vis retėja. Nors ir čia įdomybių yra: beveik pusė psichiatrijos gydytojų ar neurologų, kuomet jiems tenka su ligoniais kalbėti apie psichinę savijautą ar bėdas, išgirsta, kad juos nervina ir erzina politikai. Kaip keista bebūtų, smurtą propaguojančioms laidoms – jų pavadinimus ir transliacijos laiką jūs puikiai žinote – pretenzijų reiškiama mažiau. Tarsi turėtų būti atvirkščiai!
Bet psichologai ir psichiatrai išsiaiškino: į televizijos laidas, kuriose rodomi mūsų politikai, žiūrovai vieni kitus jau išmokė žiūrėti su atlaidžia šypsena. Kibirais humoras iš ekrano liejasi (žinoma, laidų dalyviams taip neatrodo), kai ateina rinkimų metas. Smagiai juokina ir sveikatą pataiso ne tik savivaldoje norintys būti, bet ir Seimo rinkimuose dalyvaujantys. O su tomis smurtaujančiomis „pagalbos“ laidomis – rimčiau. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Jei netyčia turite kaimyną, kuris profilaktiškai (po algos ar avanso) kumščiais auklėja žmoną, situaciją žinote: kuo jis smarkiau ją muša, ir kuo smarkiau už sienos ji rėkia, tuo stipriau jūsų mylima žmona priglunda prie jūsų: nes esate geras, t.y. jos dar nemušate. O paskui – vis dar prie jūsų prigludusi – ji savojo gerojo vyro klausia:
- Klausyk, o kodėl tokias baisias laidas rodo per TV3 ?
Kadangi esate ne tik geras, bet ir protingas, antrąjai pusei protingai ir atsakote:
- Jie ne tik mėgsta, jie tiesiog dievina tokias laidas. Nes jiems – vis giliau į purvą ir girtuoklystę grimztantiems ir tik ypatingų švenčių proga mylimąsias daužantiems – televizija parodo, kad jie – dar ne paskutiniai. Kad yra dar baisiau gyvenančių, ir kur kas dažniau valgyti neturinčių.
Prostatos ir visokios kitokios vyriškos medicininės bėdos. Pasakysiu tai, ko niekada jums nepasakys joks urologas. (Tiesiog, tai pasakyti arba neįeina į jo pareigas, arba jis vis pamiršta, nes, anot daktaro, dar per anksti apie tai kalbėti: liga dar neatvyko). Televizorius miegamąjame. Nesiginčykite dabar su bendradarbiu ar palatos kaimynu, kad jūsų miegamajame jo nėra. Jis, tikriausiai, yra. Ir tai jau 50 procentų vyriškų nesėkmių. Nes filmas baigiasi tada, kai jau miegoti laikas. Ir kai niekam kitam laiko nelieka. Nes ryt – anksti į darbą.
Ligos prasideda nuo smulkmenų. Ir todėl šiandien didelių problemų turi kadais mums gerai pažįstama TV laidų vedėja, kuri visuomet, uždavusi klausimą, nebesiklausydavo pašnekovo, o tik pauzės laukdavo, kad galėtų vėlei kitą klausimą užduoti. O po laidos nepamiršdavo pasakyti, kad taip stipriai jaudinosi, jog negirdėjo, ką viešnia ar svečias pasakoja. Nesistenkit prisiminti tos vedėjos pavardės. Verčiau „perbėkit“ per kanalus, ir raskit jos pasekėjų. Jų yra.
O dabar apie vieną žinių laidą, kurios nebežiūriu. Taip pat dėl vargšės vedėjos. Jai skubiai reikia pas daktarus. Nes – nežinia, ar nuo nervų, ar nuo bronchų astmos – prieš tardama žodį ji taip giliai įkvepia, kad kaskart manau, jog į ekraną įtrauks ant mano stalelio stovinčią vazą su gėlėmis. Gal tai lėtinė obstrukcinė plaučių liga, o gal tik nesunkiai pagydomas laringitas?
Televizija diagnozuoja. Bet gydytojai tai padaro geriau.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: