Tik ministras nustebino: vietoj to, kad pasmerktų, ištarė visai kitus žodžius. Pasakė, kad – negerai, bet jis – ministras – nėra teisėjas. Ir tai turbūt buvo pirmas kartas, kai net nemėgstantys ministro (na, ne jo, bet jo darbų) pritariamai palinksėjo galva. Prie ministro žodžių dar grįšim.
 
O dabar – apie vieną Šiaurės Lietuvos gydytoją, kurio kabinete – jei užeisite ten penktadienio pavakarę – tikrai užuosite brangaus konjako kvapą.
O vienoj Rytų Lietuvos ligoninėje pirmadienio ryte duris užsirakinusios daktarėlės vaišinosi po savaitgalio vestuvių likusiu šampanu.
O dar vienas – didmiesčio daktaras – kartą per savaitę provincijoje dirba. Tad jo žmona jau žino: iš rajono grįš visai „paragavęs“. Ir taip – kiekvieną trečiadienį.
 
Suprantu, kad dėl šitokių teiginių galiu būti ir „ant kilimėlio“ pakviestas. Kad Redaktorė gali sulaukti skambučio. Bet geriau neskambinkit. Nes – jei būsit labai pikti ir protestuojantys – turėsiu pateikti ir kitą sąrašą: su vardais, pavardėm ir datomis.
– Negalima sakyti, kad mūsų daktarai yra girtuokliai, – mokė mane inkognito norėjęs likti medicinos mokslų daktaras. – Reikia sakyti, kad „tam tikra dalis mūsų medicinos darbuotojų yra nuolat išgeriantys“.
Pasakė ir šypsojosi. Kadangi tos šypsenos nesupratau, nubėgau konsultacijos pas Santaros klinikų gydytoją psichiatrę Renatą Žakauskę. Paprašiau paaiškinti.
 
– Jei duodate mažam vaikui saldainį, – sakė ji, – gi nesakote: „Štai čia saldainis, bet tau negalima jo valgyti. Nes saldainius valgyti yra nesveika“. Taip ir gydytojai: į darbą alkoholio jie neatsineša. Atneša tuos butelius dėkingi pacientai. Tik, žinoma, ištiesdami ranką su padėka, jie pamiršta pasakyti: „Mielas daktare, primenu jums, jog nevalia „dovanos“ vartoti darbo metu.“  Štai ir viskas.
Bet, žinoma, ne viskas. Nes, jei anksčiau tik „džiazavome“, dabar prasidės pati rimčiausia muzika. Sunkioji. 
 
Kartu su gydytoja psichiatre Renata Žakauske bandome modeliuoti situaciją.
O jei darbe išgėręs gydytojas (po to – darbo netekęs) būtų depresijon puolęs? O gal čia visai ne buitinis alkoholizmas ir ne paciento atneštas gėralas? O gal jo namuose nemalonumai? O gal – neduok Dieve – sukosi jo galvoje mintys apie pervargimą, perdegimą ir... savižudybę? Kur tuomet ieškotume kaltų? Kas drįstų tąja kalte pasidalinti?
 
– Daktare, jūs bandote jį pateisinti?
– Aš bandau paslydusį suprasti. Supratimas yra pradžia.
O po to mes tylim. Aš vėlei prisimenu ministro žodžius. O daktarė pasakoja, žinoma, be vardų ir pavardžių, apie tai, kad jos darbas – ne tik ligonius gydyti, bet ir medicinos personalą (gydytojus, slaugytojas, sanitares) konsultuoti.
Ir nustembu sužinojęs, kiek jų kreipiasi.
Galėčiau dabar vardinti priežastis. Tačiau šio laikraščio skaitytojai (medikai profesionalai) tikrai geriau už mane tas priežastis žino.
 

Jauniems be galo daug kainuoja bandymas įsitvirtinti. Patiems vyriausiems sveikatą ir nervų sistemą graužia rytojaus baimė bei išlikimo klausimas. Pačius darbingiausius – iš išorės ir iš vidaus ėda šuoliavimas paskui pinigus. Stresas yra kasdienis jų palydovas. Ir, deja, depresijos šauklys.

 
Visai gali būti, kad rašinį skaito ir tie, kurie prie medicinos yra tik per šeimos daktarą prisilietę. Arba dar tolėliau esantys. Bet ir į juos panašios bėdos iš tolo jau taikosi. Gal apsieis jie šiandien be patarimų, kaip tapti laimingiems ar susirasti draugų. Kitąkart apie tai. Bet vieną gydytojos psichiatrės Renatos Žakauskės sakinį visvien perpasakosiu. Ji teigė, kad nuo pervargimo, vienatvės ar beprasmybės pojūčio kartais gelbėja net minutės pokalbis su laiptų aikštelėje sutiktu kaimynu. Ir daug kalbėjo apie dvi amžiaus ligas – depresiją ir perdegimą.
 
Apie depresiją. (Vėl rašau ne medikams). Privalau priminti, kad ši sunki liga yra ne tik mūsų amžiaus rykštė, bet ir viena pačių pavojingiausių visuomenės ligų. Nes sunkiai apčiuopiama ir randama. Ir šiandien Lietuvoje, priešingai nei vakarų pasaulyje, kreiptis į psichiatrą ar psichologą arba gėda, arba baisu. Nes ką pasakys kaimynas (ir, neduok Dieve, bendradarbis!), kai sužinos, jog lankeisi TEN? O juk turi ateiti tokia diena, kai „turėti“ savo psichiatrą taps ne tik sveika, bet ir madinga. (Parašiau, ir girdžiu, kaip jūs priešinatės: „Aš gi... ne toks“). Tad gal pradėkit nuo interneto. Paskaitykit tuose viską žinančiuose puslapiuose, pavyzdžiui, apie Burnso depresijos skalę. O paskui dar kaimynui parodykit. Žinoma, tik tam, kuriuo pasitikit.
 
O dabar apie perdegimą. (Tarp kitų ir apie tą, kuris labiausiai Lietuvoje kankina socialinės sferos žmones ir, žinoma, medikus).
Perdegimo liga – tai emocinis išsekimas. Sukelia ją protinio ir fizinio nuovargio būklė. Žmogus pasijaučia tuščias ir be motyvacijos.
Kaip nuo perdegimo bėgama? O gi per maistą, narkotikus, alkoholį. Grimztama. Ir taip giliai, kad nebeturi jėgų net gelbėtis.
 
Kuomet visa tai surašiau, sumaniau tą ligą – profesinį perdegimą – palyginti su tikruoju ir elementariu, fizikos mums dar mokykloje aiškintu perdegimu. Ir radau neįtikėtinų sutapimų.
Pabandykit ir jūs pritaikyti tuos sugretinimus. Sau.
Kiekviena elektros lemputė turi apribotą kiekį įjungimų. Po to perdega.

Kai volframinis siūlas perdaug įkaista, jis plonėja ir plyšta.
Jei įtampa padidėja 5 procentais, elektros lemputės tarnavimo laikas sumažėja 50 procentų.
Ir dar prisiminkim, kad suprasti yra daug sunkiau, nei prilipdyti etiketę.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!