Tačiau ši situacija iškelia didesnių klausimų. Kiek plačiai Lietuvoje yra prieinama psichoterapija? Valstybė finansuoja reikalingą gydymą psichotropiniais vaistais, tačiau ar yra finansuojama ir psichoterapija?
 
Lietuvoje yra 130 valstybinių psichikos sveikatos centrų, kurie yra išdėstyti visoje šalies teritorijoje. Juose kiekvienas, draustas privalomuoju sveikatos draudimu, gali gauti psichologo konsultacijas. Šiuose centruose dirbantys psichologai gali pritaikyti tam tikras psichoterapines technikas. Psichoterapija taip pat yra ribotai taikoma psichiatrijos ligoninėse ar dienos stacionaruose. Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad valstybiniame sektoriuje žmogus iš esmės gali tikėtis tik trumpalaikės psichoterapinės pagalbos, pavyzdžiui, psichikos sveikatos centrai paprastai įvardija 10 konsultacijų ribą. Jeigu jo patiriamoms psichikos sveikatos problemoms spręsti yra reikalinga ilgalaikė psichoterapija (pavyzdžiui, 50, 100 ar daugiau sesijų), tokia valstybinėje sveikatos sistemoje nėra prieinama.
 
Tai, kas nėra prieinama valstybiniame sektoriuje, yra siūloma privačiame. Lietuvoje, bent jau didžiuosiuose miestuose, yra daugybė psichoterapeutų, kurie teikia įvairaus pobūdžio ir trukmės psichoterapijos paslaugas. Vis daugiau žmonių šia pagalba naudojasi, paskutiniais metais galime kalbėti netgi apie tam tikrą bumą. Dėl to, net ir pasiruošus sumokėti 50–60 eurų už vieną konsultaciją, Vilniuje nebūtų labai paprasta surasti bent kiek labiau patyrusį specialistą. Neretai psichoterapijos pradžios tektų laukti kelis mėnesius ar ilgiau.
 
Privačiai teikiamai psichoterapinei pagalbai gali prireikti poros šimtų eurų ar net daugiau per mėnesį. Kai kurioms problemoms spręsti gali prireikti metų ar daugiau. Taigi, mažesnes pajamas turintiems žmonėms ilgalaikė psichoterapija nėra prieinama nei valstybiniame, nei privačiame sektoriuje. Ar jiems ji yra mažiau reikalinga? Anaiptol, greičiau priešingai. Skurdas, blogesnė materialinė situacija kaip tik yra reikšmingas psichikos sveikatos problemų rizikos veiksnys. Finansiniai sunkumai prisideda prie psichikos sveikatos problemų, o negalėjimas jų spręsti gali trukdyti pagerinti savo finansinę situaciją. Susidaro užburtas ratas.
 
Kokia išeitis? Yra dvi galimos kryptys. Pirma – valstybiniame sektoriuje turi atsirasti specializuotų centrų, kuriuose būtų teikiama valstybės finansuojama psichoterapinė pagalba – jeigu reikia, ir ilgalaikė. Kita kryptis – sukurti sistemą, pagal kurią atsižvelgiant į tam tikrus tinkamumo kriterijus būtų finansuojama privačiame sektoriuje dirbančių specialistų teikiama psichoterapija. Pavyzdžiui, tokia sistema veikia Vokietijoje – žmonės gali tikėtis ir keliasdešimt ar kelių šimtų psichoterapinių konsultacijų, jeigu nustatoma, kad yra toks poreikis. Blogiausia būtų galvoti, kad dabartinė situacija yra pakankama ir nieko nereikia daryti.
Paulius Skruibis, VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorius