Miega jos trumpai: aštuonias minutes. Bet – kas dvylika valandų. Du kartus per parą. Žinoma, juokingiausia yra tai, kad šitos skruzdės su tolesne rašinio tema nieko bendro neturi. Arba tik atrodo, kad neturi. Nes jūs gi nepamiršote: kiekvienas negirdėtas ir net nepatikrintas faktas mūsų smegenėles pakrutina – liepia susidaryti naujoms jungtims. O tai yra naudinga.
Na, kas prieš kokius penkerius metus Lietuvoje buvo girdėjęs apie koronavirusą? Gal dvylika piliečių-daktarų. Geriausiu atveju – šimtas dvylika. O štai, kaip gydyti – nežinom dar vis. Tad neturėtumėt nustebti, kad ir anksčiau taip būta.
Sąlyginai neseniai – prieš septyniasdešimt penkerius metus – chirurgai pradėjo taikyti lobotomiją: operuodavo keistoku būdu smegenis. Retkarčiais žmogų pavykdavo išgelbėti. Tik jis virsdavo visiška daržove. Nepaisant to, pirmasis lobotomistas – Antonijus Monišas 1949–aisiais už tokį „gydymą“ dar ir Nobelio premiją užsitarnavo. Nelabai pelnytai. Nes panašias operacijas eskulapai atlikdavo dar Antikos laikais. Tik vadino tai trepanacija. Išgręždavo skylutę kaukolėje (nuskausminamųjų dar nebuvo!) ir taip ne vieną išgydydavo. Ne tik nuo galvos skausmo, bet ir nuo beprotybės. Patikėti sunku. Bet pradžią tokiai medicinai dar senesnė patirtis davė: senovės gyduoliai ir nuo skrandžio, ir nuo galvos skausmų gydė nuleisdami kraują. Įrodymų turim: donorai – bene sveikiausi Lietuvos žmonės.
Bet žinau, kad skaitytojams įdomesni yra visokie nukrypimai. Tad prašom: toje jau aprašytoje senovėje tiesiog mušamasi ir papirkinėjama buvo dėl arenoje nužudytų gladiatorių kraujo. Būtent juo gydytos beveik visos ligos. Tik ne visada pasisekdavo išgydyti. Beje, panašus „gydymo“ būdas egzistavo ir senovės Kinijoje: prie žaizdų buvo dedama supelijusi duona. Tik niekam galvon neatėjo mintis, kad būtent čia ir reikėtų ieškoti penicilino ištakų...
Labai slėpdamosi garsios Lietuvos ponios eina pas vieną televizijose reklamuotis mėgstančią daktarę. Ir prašo, kad ji „praplautų ir praskalautų“ joms organizmą. Pasirodo, kad ir tai - jokia naujiena. Klizmos naudojamos nuo 17 amžiaus. Ir jau tuomet buvo žinoma jauninančiųjų operacijų technologija: šiltą vandenį maišydavo su druska, soda, muilu, ramunėlėmis ir net medumi. Seni raštai rodo, kad Liudvikas XIV per gyvenimą klizmavosi daugiau nei 2 tūkst. kartų. Niekas nedraudžia – pasitarus su šeimos gydytoju – tai daryti ir jums.
Bet ne visi metodai anuomet buvo tokie švelnūs. Antai hemorojų bandyta gydyti tą intymią vietą išdeginant įkaitinta geležimi. Mielesnis buvo gerklės perštėjimo ar anginos gydymas: britų istorikas R.Porteris rašo apie gydytojus, rekomendavusius triskart per dieną prieš valgį praryti po šaukštą mylimo šuniuko ekskrementų. Ausų skausmą, anot tuometinių rekomendacijų, geriausiai slopino sraigių sirupas: išskaptuodavo sraigę iš jos namelio ir įkišdavo ligoniams į ausį. (Yra išlikę net garsių paveikslų: pozuotojas – su sraige ausy). Tačiau smagiausiai gydyta retoka tais laikais liga – impotencija. Receptas, atkeliavęs iš Tailando: sugaudę daug gyvų skorpionų, užkaldavo juos vyno pilnoje statinėje. Laikydavo keletą mėnesių. O paskui tą vyną ligoniams girdė. Kaip keista bebūtų, bet iš Bankoko ir šiais laikais grįžtantieji kartais atsiveža skorpionų vyno. Pagyti nuo jo galimybių nedaug. Bet tai yra geriau, nei įsiklausyti į pasaulyje žinomo 20-ojo amžiaus medicinos aferisto - chirurgo Džono Brinklino siūlymą. Tas Džonas ne vieną milijoną susišlavė nuo impotencijos gydydamas nusenusius Amerikos turtuolius: jis įtikindavo juos, kad tereikia operacijos metu sėklides pakeisti. Išoperuoti vyriškąsias ir implantuoti iš ožio išpjautąsias. Sako, kad po operacijų pasimirė ne vienas. Bet, kol vyko teismai, pasimirė ir Dž. Brinklinas, anūkams palikęs beveik milijardą.
Žinoma, ne tik jūs, bet ir septintokas jūsų anūkas tikrai ką nors girdėjo apie heroiną. Bet ne tai, ką dabar papasakosiu. Garsusis Fridrikas Bayeris (tas pats Bayeris, kurio aspiriną esate pamėgę, ir kurio įkurtoji kompanija „Bayer AG“ iki šių dienų per metus gauna po 40 milijonų eurų pelno) medicininę karjerą pradėjo 1898-aisiais. Tuomet jis savo vaistinėje ėmė pardavinėti heroino sirupą. Rekomenduodavo jį kaip vaistą nuo kosulio, nugaros skausmų ir – kaip priemonę nuo nemigos. Čia ir buvo pradžia, nuo kurios pasaulis iki šiol neišsigydo! Beje, visiškai analogiškas nuotykis ligi šiol lydi mus ir dėl tabako reikalų. 19-ojo amžiaus antroje pusėje gydytojai pacientams rekomenduodavo nikotiną: cigaretes bei pypkes, ir sakė, jog tai pats geriausias ir veiksmingiausias vaistas, gydantis astmą.
Žurnalistika moko: kuomet senos istorijos darosi panašios viena į kitą, t.y. nuobodokos, tuomet pagalbon reikia pasitelkti meilę arba su ja susijusius dalykus.
Taigi. Amerikietis daktaras Dž. Kelogas pacientus bandė atpratinti nuo jo manymu itin kenksmingo įpročio – masturbacijos. (19-ajame amžiuje tas veiksmas dar buvo priskiriamas ir didelei nuodėmei). Dž. Kelogas sumąstė, kad nuo netikusio įpročio galėtų atbaidyti dieta. Ir po daugybės medicininių bei kulinarinių bandymų jis sukūrė puikiai ir jums žinomą produktą: kukurūzų spragėsius. Deja. Medicinos istorija teigia, kad eksperimentas pasiteisino tik iš dalies: buvo patvirtintas faktas, jog pacientai, triaukšdami spragėsius, nesimasturbuoja. Bet niekas nesužinojo, ką jie darė, kai spragėsiai baigėsi.
Šiek tiek su meilės reikalais yra susijusi ir viena nemaloniausių ligų – sifilis. Kad ji dabar jau įveikiama, be abejo, žinote. Bet tikrai neįsivaizduojate, kas vyko dar sąlyginai neseniai – prieš nepilną šimtą metų. Buvo taikoma maliaroterapija. Taip. Žmogus specialiai buvo užkrečiamas maliarija. Kad organizmas patirtų didžiulį vidinį karštį. Ir iš tikrųjų: aukšta temperatūra žudė sifilį sukėlusias bakterijas. Bet žudė nelabai sėkmingai: apie 20 proc. taip besigydžiusiųjų nuo maliarijos ir mirė.
O dabar jau beveik pabaiga ir - patarimas: nešiokite šio rašinio iškarpą kišenėje. Kad tą pabaigą, išmušus tam tikrai valandai, galėtumėte parodyti autoinspektoriui. Kodėl? Ogi todėl, kad Didžiosios Britanijos žurnalas „BMJ Open Gastroenterology“ aprašo atvejį, kuomet vienas pilietis visiems laikams turėjo atsisakyti svajonės vairuoti. Nes ir negerdamas nuolat jautėsi kaip išgėręs: dėl specifinių angliavandenių fermentacijos ypatybių, pats jo organizmas nuolat skrandyje gamino alų. Ir nuo tos nuolatinės fermentacijos negelbėjo jokie vaistai.
Manau, kad norinčių būtent taip susirgti Lietuvoje atsirastų. Gal net ne vienas.
Komentuoti: