Tačiau sugrįžus apima mintys: „Juk galima mylėti Tėvynę ir iš toliau...“ Kad ir gražiais žodžiais, nebūtinai darbais. Svarbu, kad meilė būtų. Sutikau svetur tautiečių, kurie tik šaipėsi iš tos meilės, puikiai kalbėjo anglų kalba. Sakė: „Tėvai mirę, nebėra ko ten važiuoti. Vaikai, šeima kartu. Ko daugiau reikia? Problemų?“ Geriau su jais nediskutuoti, jeigu nenori likti kvailio vietoje.
Mano gi šeima buvo Lietuvoje, tad kitokių minčių, kaip tik kuo greičiau grįžti, nebuvo. Kai kas man sako: „Kaip miela, pagaliau“, kiti priešingai: „Kam kvailioji? Gyventi nusibodo, galvoji čia kas pasikeitė?“
 
Kadaise vieno tarptautinio kongreso metu sakiau, kad Lietuvoje gyvena trys milijonai gyventojų. Dabar taip nesakyčiau, kažin ar esame pusantro milijono? Reikėtų skambinti į Statistikos departamentą ir sužinoti, nes svetimose šalyse paklausia. Lietuvoje ko klausiu, atsako: „Nežinau, visi išvažinėjo, pabėgo...“ Nei kolegos, nei žemesnis personalas, nei ligoniai nežino. Žiniasklaidoje paieškojusi irgi neradau informacijos - tik skandalai, intrigos, primušė, užmušė, emigravo, ir t.t. Informacijos žiniasklaidoje apie Lietuvos gyventojų skaičių ar problemas nesurasi. Jų kaip ir nėra...
 
Alkoholis, mirtys, savižudybės. Tarsi pasaulio pabaiga...  Na, kultūrinis veidas. Toks nebūdingas Lietuvai, kurią taip mylim, kad už ją ar be jos gali numirti... Kai kurie pacientai mane paprotino: „Daktare, duok mums darbo, nereikės nei alkoholio, nei antidepresantų...“ Negi Lietuvoje nėra ką dirbti? Vien mūsų ligoninėje kiek darbo rankų ir galvų reikia!
 
Žiūriu ir nauja iniciatyva - Lietuvos medikų sąjūdis - triukšmingai palaiminta. Girdėjau, kad tai - naujos viltys... Nemanau. Neseniai vienas Lietuvos medicinos profesorius man sakė: „Palmira, baik kalbėti apie tas iniciatyvas. Svarbu ne iniciatyva, o kas ja kelia.“ Pabendrauji su svarbiais ir įtakingais, vis kažką naujo sužinai, atsistoji ant žemės. Nulipi nuo bačkos. Visada juk bus, kas ne tik šaipysis, bet ir piestu stosis, ir galvos skausmą gausi: kodėl kažkas gaus pinigų (už iniciatyvas). Neduok Dieve, gaus pinigų... Negalima leisti.
 
Tuoj baigsis trečias dešimtmetis, kai esame laisvi, užaugo nauja karta, tuoj ims senti... Tačiau esame ne laisvi, esame vergai. Tarnavom Stalinui, Leninui, tačiau galėjom vieningai juos keikti ir neapkęsti, kabintis už rankų. Pamėgink dabar. Tarnaujame saviems vergvaldžiams: geriau neišsižioti, geriau pritariamai linksėti. Tik taip galva gal liks vietoje, bet nebūtinai. Galvos nuėmimas vyksta, kaip vyko. Tik dabar viskas pagal galiojančius įstatymus, viskas teisėta...
 
Seime susėdo tikri profesionalai. Na, tai pasaka... Pasiūlymai? Gydytojų, sugrįžusių iš darbo europinėje šalyje? Geriau nereikia. Geriausia yra čia. Viskas ir visiems aišku... Mano direktorius labai gražiai mane pastatė į vietą: „Pasijuoks, visi tik pasijuoks...“ Atsakau, žinau, bet juokas gi gerai, juokas - sveika“. Na, kas gerai, kad jau galima ant sienos sertifikatus kabinti, nes anksčiau buvo negalima. Europinis progresas. Ženklas, kad vis dėlto einame į priekį.
 
Bet taip šnektelėjus, žinoma, juoktis nebesinori. Pasirodo, net Savižudybių prevencijos biuras dirba negaudamas nė cento, iš įkvėpimo... Tai labdara, savanorystė, ar dar kas? Ko gero, mūsų gražioji, archaiška lietuvių kalba bus papildyta naujadarais... Ko galima paklausti, tikėtis iš biuro, kuris su savižudybių prevencija dirba už dyka? Padiskutuoti apie pašaukimus?
 
Kas buvo valdžioje tas ir likę. Bus iki gyvos galvos, kaip prie Stalino. Pagal galiojančius europinius įstatymus ar būtinąsias išimtis. Skaitau, kad gydytojai ir toliau yra nusikaltėliai. Potencialūs ar jau tikri, žiūrint kas imasi vertinti... Žmonės turi mokėti ir už gydymą, ir mokėti mokesčius, turtingiesiems išlaikyti... Skubi specialisto konsultacija - mokėk ir gausi, jokių problemų... Už pinigus viskas galima.
O santvarka - vergovinė. Nebe sovietinė, ne kapitalistinė, ne demokratinė.
 
Laikas užmiršti, prisitaikyti, gyventi toliau, kol gali... kol leidžiama. Svarbi persona man rėžė; „Pažiūrėk, kur sugrįžai, kokia vėliava už lango...“. Ogi brangioji Trispalvė, šventas daiktas, nuo mažens, Tėvų apdainuotas, jų maldose nuolat kartotas... Pagalvoju, gerai kad brangūs ir mylimi Tėveliai ilsisi po žemėmis. Numirtų iš širdies skausmo...
Šį kartą laisvę ir šviesą atnešė ne Stalinas, ne Leninas, ne Brežnevas, net ne Gorbačiovas... Savi, savi... Mes patys... Patys!
 
O juk gyvename turtingai, sočiai, oriai... Ir gydytojai, ir ligoniai. Ir profesionalai, ir beraščiai. Ir valdantieji ir, žinoma, rinkėjai.
Ne iliuzija, bet realybė.