Tik ne visai aišku, kas labiausiai paliegusiems šluostys užpakalius, nes iki 2050 m. vargu ar galima tikėtis visuotinės robotizacijos.
 
Norint suprasti, ką reiškia amžėjimas, pakanka pažvelgti į Japoniją, labiausiai „pažengusią“ šalį amžėjimo kelyje. Daugiau nei pusė 65–69 m. žmonių čia dirba. Kas trečias septyniasdešimtmetis toliau lieka darbo vietoje, nes dažniausiai tai yra jo vienintelis socialinis ryšys. Suaugusiems sauskelnių čia parduodama daugiau nei vaikams. Per metus savo namuose niekam nežinant miršta tūkstančiai senukų. Yra nemaža namų dezinfekavimo, skirto gerokai aptrūnijusiems lavonams, paklausa. Japonijos ekonomika neauga jau kelis dešimtmečius. Nuo visiškos griūties kol kas gelbsti tik tai, kad Japonija, skirtingai nei dabartinė Lietuva, augdama spėjo praturtėti. Sukaupti pinigai-kapitalas yra „įdarbinami“ kitose šalyse.
 
Tačiau net ir sukaupusiųjų turto (ypač moterų) pensininkų skurdo lygis Japonijoje kelis kartus viršija EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, angliškai – OECD) vidurkį ir siekia apie 20 procentų visų pensininkų skaičiaus. Lietuvoje šis lygis panašesnis į Japonijos pėdomis sparčiai sekančios Pietų Korėjos – apie 40 procentų. Pietų Korėjoje ir Baltijos šalyse pensininkai EBPO šalių grupėje skursta labiausiai – beveik pusė pensininkų gyvena žemiau EBPO nustatytos skurdo ribos. Šia tema rekomenduoju paskaityti analitinius prof. Romo Lazutkos straipsnius, publikuotus LRT.lt.
 
Lietuva 1950 m. ir Lietuva 2050 m. – koks skirtumas? Juk gyventojų skaičius labai panašus? Jeigu išgyvenome 1950-uosius, tai išgyvensime ir 2050-uosius, ar ne? Lygiai taip pat galima būtų klausti apie Japoniją. 1965 m. Japonijoje gyveno 100 mln. žmonių, 2050 m. ir vėl bus 100 mln. Tai kas čia tokio? Realų pokytį atskleidžia darbingo ir pensinio amžiaus žmonių skaičiaus santykis. 1965 m. Japonijoje šis santykis buvo 9,2, t. y. vieną pensininką turėjo išlaikyti 9 dirbantieji. Jau dabar Japonijoje du dirbantieji išlaiko vieną pensininką.
 
Prognozuojama, kad 2065 m. Japonijoje šis santykis bus 74,6. Pasiekus 100, vienas dirbantis išlaikys vieną pensininką, neskaičiuojant vaikų. Visų šalių darbininkai, ar kiekvienas esate pasiryžę išlaikyti po vieną pensininką, nepriklausomai nuo giminystės ryšių? O gal iki 2050 m. pensininkų išvis neliks? Arba pensinio amžiaus riba bus nustumta iki 80 m.?
 
Ir Lietuva seka paskui Japoniją. 1950-ieji buvo stalininių represijų metai. Ir vis dėlto Lietuvoje gimė daugiau trečiųjų ir paskesnių vaikų (apie 24 tūkst.), nei praėjusiais metais gimė iš viso. Vieną pensininką tuo metu išlaikė penki–šeši dirbantieji. Pagal „Eurostat“ prognozę, iki 2060 m. Lietuvoje, išskyrus tik Maltą, darbingo ir pensinio amžiaus žmonių skaičiaus santykis bus didžiausias Europos Sąjungoje ir sieks beveik 70 (pensininkų išlaikomų 100 dirbančiųjų).
 
Kokias išvadas iš to galime pasidaryti? Mažai tikėtina, kad Lietuva 2050 m. vizija taps realybe. Mažėjimo ir amžėjimo suma reiškia, kad Lietuvai traukiantis lietuvių tautybės pensininkai miestuose bus apsupti gerokai jaunesnių imigrantų. Nepatenkinti naujakurių gyvenimo stiliumi (būsimi) Lietuvos pensininkai didžiausius miestus paliks imigrantams ir ekonomikos „plėtrai“, o patys masiškai kraustysis į Neringą, pajūrį, Birštoną ar Druskininkus... Garsusis geografas Kazys Pakštas (1893–1960) nė nesapnavo, kad „atsarginę Lietuvą“ arba, jo paties žodžiais, Dausuvą kurti reikės, ne kur nors Vakarų Afrikoje ar Belize, bet ... pačioje Lietuvoje.
Gediminas Karoblis, Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto profesorius