Dabar – apie patį populiariausią mūsų šeimos daktarų „bajerį“. Atsiprašau už tą barbarizmą, bet tikiu, kad ne vienas jūsų su tuo į akis pažertu smėliu susidūrėt. Kuomet pasiskundėt, kad ne tik kairį šoną paskauda, bet dar ir nugarą sunku ištiesti, ir kad kojelės greit nuvargsta, ar neišgirdot iš daktaro tokio paprasto paprastučio pasiūlymo: „Gerbiamas Jonai (Petrai, Maryte, Mykolai), ko gi jūs norit, pažiūrėkit į savo pasą!“. - Mes susitaikom su tuo, - sako G.Žižys. – O neturėtume! Dažnai gydytojo žodis (netgi žeidžiantis) priimamas kaip viršininko duotybė. Mūsų santykiai su gydytojais dažnai panašūs į viršininko ir pavaldinio. Jaunas šeimos gydytojas Valerijus Morozovas su tuo griežtai nesutinka. - Ligą gydome dviese, - sako jis. – Gydytojas ir pacientas turi veikti kartu. O tokiam bendram veikimui reikia ir abipusių pastangų. Pavyzdžiui, gydau elementarią slogą, o pacientas poliklinikoje nori lankytis kasdien. Kartais reikalauja ir kasdienių kraujo tyrimų. Išaiškinti, kad tai nebūtina, taip pat reikia laiko ir geležinės kantrybės. Bet turim išmokti ir klausytis, ir kalbėti. Pagarbiai šnekėti privalu net su pacientu, atsinešusiu iškarpą iš seno rusiško laikraščio ir reikalaujančio tokių vaistų, kurie ten aprašyti. - Tad reikia mokytis ir būti ligoniu? – su šypsena klausiu G.Žižio. Bet jis atsako rimtai: - Be abejonės. POLA iniciatyva ruošiamės išleisti specialią poliklinikos lankytojo atmintinę. Ir pas daktarą ateiti reikia pasiruošus. Nebus bėdos, jei iš anksto ir klausimus gydytojui susirašysite ant lapelio: tuomet nepamiršite, ką norėjote sužinoti. - Kam dar reikia mokytis komunikacijos? – klausiu abiejų pašnekovų. G.Žižys užsimena apie nesusikalbėjimus tarp gydytojų ir viduriniojo medicinos personalo. Kaip keista bebūtų, bet povo pozą demonstruojančių gydytojų vis dar pasitaiko. V.Morozovas sako, kad daugelį problemų iš oro sukuria besigydančiųjų giminės. Ne patys ligoniai, o jų artimieji primygtinai siūlo išmėginti kitus vaistus (tuos, kurie laiptinės kaimynui padėjo), o kartais jie siūlo ir kitą gydytoją pasirinkti. Ir mes padedam pasirinkti... O dabar klausimėlis skaitytojams: ką žinote apie kontaktinę ir nekontaktinę mediciną? Nekontaktinė ta, kai po kontakto kito kontakto... nebėra: išoperavau ir tuo misija pasibaigė. G.Žižys sakėsi žinąs daktarų, kurie dar dienai po operacijos nepraėjus, operuotąjį būtinai aplanko. Bet tikrai ne visi. Asmeninė Vaitiekūno patirtis: mėnesiui po operacijos praėjus, garbus profesorius paskambino ir paklausė, kaip jaučiuosi, ar viskas gerai. Nustebino ir gerai nuteikė. Bet ir tiems profesoriams ne visuomet lengva: štai, užėjo į palatą, aplankė ligonį, o šalia gulintis vos antrąsyk neapsirgo: iš pykčio! Kodėl pas kaimyną atėjo profesorius, o pas mane – tik rezidentas? Ką patarti? Kaip išaiškinti? Nesinori, kad būtų, kaip su ANUO ligoniu. Apsirgo vidutinio sunkumo liga. Daktarai tariasi ir aplink šokinėja. Sesutės palatą šluosto ir vis klausia, ar patogu gulėti, ar pro orlaidę nepučia. Pietūs skaniausi. Vaistai – geriausi. O prie lovos susirinkę giminės klausia: ar pasimeldei? O gal tau kunigėlį kviesti? Tai taip pat yra komunikacija. Ir, deja, ne pati geriausia. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl blogos komunikacijos ir nesusikalbėjimo pasekmių miršta 17 procentų ligonių. Tie, kurie mano, kad tai yra nedaug – klysta. Ir ta klaida – taip pat komunikacinė. lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!Anądien pas Lietuvoje garsų ginekologą užėjo lankytoja. Garsusis ir gerasis daktaras (akių nuo popierių nepakeldamas) kaip visada rėžė pirmą klausimą: „Kelinta nėštumo savaitė?“. O kuomet akis pagaliau pakėlė, išvydo močiutę: na, gal 75-erių... Ką jūs, mielieji, manot apie tolesnį jų bendravimą? Daktaras klaidos net nepastebėjo (arba bandė nevykusiu juokeliu paversti). O močiutė? Ar norės darsyk į tą kabinetą pasibelsti?
Komentuoti: