- Šiandien chirurginiu būdu galima išgydyti jautriausius organus, operuojama ir neatvėrus pilvo ertmės. Prieš beveik keturiasdešimt metų pradėjęs dirbti chirurgu tikėjotės tokios pažangos?
- Išties pokyčiai dideli ir daug kas šiandien vyksta sklandžiau. Anksčiau pacientai žymiai ilgiau ir iki operacijos, ir po jos praleisdavo ligoninėje. Dabar gi operuoti galime ir tą pačią dieną. Naują puslapį atvėrė minimaliai invazyvi chirurgija – žmogus po operacijos jau kitądien gali atsikelti, eiti.
Per penkiolika dvidešimt metų stipriai pasikeitė požiūris į onkologines ligas. Atsiradus kompiuterinei tomografijai pilvo pravėrimas jau laikomas kančia – stengiamasi rasti kitų būdų problemai spręsti, skirti vaistus. Ne visada skubama operuoti, pavyzdžiui, skrandžio vėžį. Iš pradžių jo formavimuisi sumažinti gali būti taikoma chemoterapija.
 
Jei anksčiau nustačius ketvirtos stadijos ligą rankas tekdavo nuleisti, dabar kova tęsiasi. Patobulėjo chemoterapijos būdai, dvidešimt procentų tokių pacientų išgyvena net penkerius metus. O kova už kiekvieną mėnesį tokiam žmogui yra labai reikšminga.
Jei polipui išoperuoti reikėdavo chirurgo, dabar tai padaro endoskopuotojas. Anksčiau esant ankstyvai skrandžio vėžio stadijai chirurgas džiaugdavosi, kad bus pasiekti geri rezultatai, dabar net operuoti nereikia – viską vėlgi atlieka endoskopuotojas.
 
- Vadinasi, chirurgų rankoms darbo sumažėjo? 
- Dalį mūsų duonos jau dabar atiminėja, o tolesnis technologinis proveržis dar labiau atims. Tačiau ryškėja kita problema. Pavyzdžiui, atradus Helycobacter pylori bakteriją – pagrindinį skrandžio, dvylikapirštės žarnos opaligės „variklį“ – su šiomis ligomis chirurgai susiduria daug rečiau. Tačiau atlikdami mažiau operacijų jauni chirurgai, susidūrę su komplikacijomis, stokoja patirties. Aišku, dabartiniai specialistai yra tikrai geriau paruošti. Tik gaila, kad didelė jų dalis šiandien emigruoja. Kuo daugiau ruošiame, tuo daugiau išvažiuoja...
 
- Prieš porą metų kartu su kolegomis pirmieji Baltijos regione pritaikėte naują metodą naviko pilvaplėvėje plitimui pristabdyti. Iki šiol esate vienas iš dviejų sertifikuotų šios procedūros specialistų. Naujovė per lėtai prigyja?
- Aerozolinė aukšto slėgio intraperitoninė chemoterapija (angl. - PIPAC) – tai pagalbinis būdas, skirtas pristabdyti ligą, pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę, kai išoperuoti naviką galimybės nebėra. Procedūros metu į pilvo ertmę įstūmus specialų kištuką aukšto slėgio aerozolio pavidalo cheminis preparatas maždaug per valandą pasklinda pilvo ertmėje. Ilgai tvyrodamas pilvo ertmėje jis pakankamai giliai įsiskverbia į naviko pažeistus audinius.
 
Sertifikuotų specialistų kol kas yra tiek mažai, nes šiam būdui taikyti reikia išklausyti specialius kursus. Ateityje šis metodas turėtų labiau paplisti. Aišku, problema, kad negalime pritaikyti jo daug pacientų. Purkštuką reikia atsisiųsti iš Vokietijos, jis yra vienkartinis, o kaina – tūkstantis eurų. Taigi, galima įsivaizduoti, kaip greitai viskas „suvaikščiotų“ paskelbus viešuosius pirkimus... Tuomet norisi palyginti, kokias galimybės turi Vakarų šalys, kur sveikatos apsaugai skiriami šeši dešimt procentų BVP.
 
- Šiuolaikinė civilizacija ne tik leidžia tobulinti chirurgų meistriškumą, bet ir didina jų pacientų skaičių. Pavyzdžiui, storosios žarnos vėžys yra viena dažniausių onkologinių ligų Lietuvoje...
- Dalį ligų išties sąlygoja civilizacijos raida. Nėra net ko lyginti – Pietų Afrikoje storosios žarnos vėžio atvejų žymiai mažiau nei Europoje, pavyzdžiui, kokioje Norvegijoje, kur, atrodo, ir pragyvenimo lygis žymiai aukštesnis, maistas kokybiškas, palankus klimatas – daug kalnų, grynas oras. Tad aplinka, chemija, maistas, tarša, radiacija turi daug įtakos.
 
Per dvidešimt trisdešimt metų Lietuvoje sergančiųjų storosios žarnos vėžiu padvigubėjo, dabar kasmet nustatoma po 1600–1650 naujų atvejų. Statistika rodo, kad tokį polinkį susirgti didina ir raudonos apdirbtos mėsos vartojimas, rūkymas, nutukimas, diabetas ir kiti veiksniai. Visgi dalis priežasčių lieka nežinomos, dar dvidešimt dvidešimt penkiems procentams veikia paveldimumas. Kai kuriomis ligomis sergant iš kartos į kartą niekur nedingsi, tik diagnozuoti jas ir išoperuoti galima anksčiau. Deja, ir profilaktiškai tikrintis niekas neskuba.
 
- Padėdamas kitiems gydytojas moka ir savo sveikatos kainą...
- Laikui bėgant profesija išties atsiliepia sveikatai: dėvisi sąnariai, dauguma chirurgų turi stuburo problemų. Atlikdamas šiuolaikines laparoskopines operacijas stovi galvą užrietęs į viršų, o klasikines – visada palinkęs. Ilgas įtemptas žiūrėjimas į ekraną išvargina regėjimą. Darbas pareikalauja ir nemažai emocinių resursų. Aišku, chirurgai pagal gyvenimo trukmę lenkia anesteziologus ir traumatologus.
 
Tačiau man visada patiko dirbti, niekada neteko į darbą eiti per prievartą. Kiekvieną rytą norisi patikrinti, kaip laikosi pacientai. Didžiausia kompensacija už  viską – kai bėdos užkluptas žmogus po intensyvaus gydymo namo važiuoja patenkintas.
Be abejo, pasitaiko ir nesėkmių. Dažniausiai tai lemia pačios ligos pobūdis, jos užleistumas, gretutinės ligos. Kaip sakoma, kiekvienas chirurgas turi savo kapinaites. Nesėkmės ir dideli išgyvenimai atsiliepia ir valgo mediko energiją. Tam tikrą savo sveikatos kainą tenka sumokėti.

---

 
Dosjė
VUL SK dirba nuo ligoninės chirurginio korpuso veiklos pradžios – 1983 metų.
Nuo 1991m. yra I Pilvo chirurgijos skyriaus vedėjas. Per šį laikotarpį gerai susipažino su įvairių chirurginių ligų operacinio gydymo taktikos kaita, jų modernizavimu.
Paskutiniu metu labiausiai domisi onkologine chirurgija, ypač koloproktologinių ligų. Šioje srityje aktyviai puoselėja minimaliai invazyvius chirurgijos metodus.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!