- Jau dešimtmetį veikia prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, suteikianti galimybę vyrams reguliariai tikrintis prostatos specifinio antigeno (PSA) rodiklius. Kiek pacientų gyvybių ji padėjo išgelbėti?
- Sergamumas prostatos vėžiu mūsų šalyje išlieka didžiausiu iš visų onkologinių ligų. Kasmet nustatoma per du tūkstančius šios ligos atvejų, prostatos vėžys sudaro daugiau nei pusę visų urologinių vėžių. Tačiau mirtingumas nuo jo nedidėja – siekia maždaug apie šešis šimtus gyvybių per metus. Ankstyvoji diagnostika ir laiku pradėtas gydymas ryškių rezultatų duoda tik po dešimties penkiolikos metų. Taigi greitai galėsime daryti išvadas ir užsibrėžti tolesnius tikslus. Atsižvelgiant į tai, kokias šiandien turime galimybes padėti, mirtingumas nuo prostatos vėžio tikrai turėtų pradėti mažėti.
 
- Deja, bet dalis rizikos grupės vyrų taip ir neapsilanko pas šeimos gydytoją.
- Kartais žmonės jaučia tam tikrą psichologinį barjerą, bijo eiti pas gydytoją, nors, tarkim, sėklidės navikas yra aiškiai didžiulis.
Kita problema, kad ne visus pasiekia informacija apie prevencines programas. Tad pagrindinis tikslas į jas pirmiausia įtraukti tuos, kurie niekada nesityrė. Daug tokių pavyzdžių, kai žmogų kas nors iš šalies paskatina domėtis. Štai ta pati mobilioji laboratorija, galinti pasiekti atokesnes šalies vietoves. Nemažas ir moterų indėlis – praktiškai kas antrą vyrą pas gydytoją palydi žmona, dukra ar anūkė.
 
- Prevencinė programa kartais sulaukia kritikos: padidėjęs PSA dar nėra vėžio nuosprendis, bet vyrai išgyvena psichologiškai. Kaip pamatuoti šių tyrimų reikšmę?
- Daugiausia vyrų miršta dėl per vėlai aptikto 4 stadijos prostatos vėžio. Tačiau sunku įsivaizduoti ankstyvosios diagnostikos programoje reguliariai dalyvavusį žmogų, kuriam pavėluotai būtų nustatyta pažengusi liga, kai atsiranda tolimosios metastazės ir nebeįmanomas radikalus gydymas. Jei toks vyras bent prieš keletą metų būtų pasitikrinęs savo PSA, būtų buvęs išgelbėtas.
 
Aišku, hiperdiagnostika ir hipergydymas yra labai aktuali problema. Neverta kasmet atlikti tyrimų, jei PSA neviršija normos pagal amžių, nejaučiami simptomai. Be to, kliniškai nereikšmingą vėžį turi dauguma 80–90 metų amžiaus vyrų. Todėl pagyvenusiam žmogui atlikti biopsiją tampa neprasminga. Aktyvus paciento stebėjimas vien remiantis PSA yra labai netikslus. Jei tyrimas atliekamas esant bet kokiam uždegimui, rezultatai gali suklaidinti. Jei tokiu atveju atliekama biopsija, žalos gali būti daugiau nei naudos, gali kilti komplikacijų.
 
Norėtume, kad diagnostikos tikslumas siektų 70 procentų ir biopsija būtų taikoma tik turintiems kliniškai reikšmingą vėžį vyrams. Tam labai svarbu įvertinti ir išvestinius PSA tyrimus, trimačio ultragarsinio tyrimo su specialia skaitmenine vaizdo analizės sistema (histoskenavimo) rezultatus. Taip pat galime atlikti multiparametrinio magnetinio rezonanso tyrimą.
 
- Šiandien Lietuvoje naudojama daug naujų gydymo būdų, tačiau ko dar nepadarome dėl vyrų sveikatos?
- Žinodami visus tyrimų rezultatus, atsižvelgdami į vėžio agresyvumą, koks prostatos tūris, iš septynių aštuonių galimų gydymo būdų galime parinkti tinkamiausią. Stengiamasi kuo labiau išsaugoti paciento erektyvinę ir šlapimo sulaikymo funkcijas. Turime visas spindulinio gydymo galimybes, visus prieinamus chirurginius metodus – taikoma ir atvira, ir laparoskopinė chirurgija.
 
Tačiau Lietuvoje robotinė chirurgija – balta dėmė. Tai – ne tik pažangus gydymo būdas, leidžiantis suteikti pagalbą daug daugiau vyrų, bet ir sudarantis sąlygas ruošti jaunus specialistus. Tai nėra pats brangiausias gydymo būdas, jį taikant funkciniai rezultatai būtų dar geresni, mažiau reikėtų papildomų išlaidų, esant šlapimo nelaikymui.
 
- Valstybės finansinio palaiminimo vis dar laukia alternatyvus gydymo šalčiu metodas.
- Šį metodą – krioabliaciją esame sėkmingai pritaikę jau šešiems vyrams. Tai – išsigelbėjimas lokalių atkryčių po stipraus spindulinio gydymo atvejais. Jų dabar nemažai nustatoma, nes kai prieš septynerius aštuonerius metus buvo diagnozuojama daug vėžio atvejų, gydyta taikant stiprią spinduliuotę. Atkryčių po krioterapijos nebuvo fiksuota. Aišku, liga gali plisti į limfmazgius, kaulus.
 
Tiesa, kai liga progresuoja ir formuojasi hormonų rezistentiškas vėžys, Lietuvoje yra kompensuojamas tolesnis gydymas – biologinė hormonų terapija. Be to, nuo lapkričio bus pradėtas kompensuoti dar vienas gydymo metodas – radioaktyvusis radis. Tai vaistai, naudojami apšvitinti prostatos metastazėms, esančioms kaule, apšvitinti. Šitai ne tik padeda sumažinti skausmus, bet ir gali stipriai padidinti išgyvenamumą. ¬
Kalbino Aigustė Tavoraitė

---

 
Faktai
Kai žinia, su amžiumi vyru prostata išveši (padidėja). Daugeliu atveju tai nėra rimta problema, tačiau išvešėjusi prostata spaudžia, deformuoja, ištęsia šlaplę, todėl sutrinka šlapinamasis, gali įvykti ūminis šlapimo susilaikymas, dėl ko atsiranda ir kitų problemų.
 
Pagal statistiką, apie 5 proc. vyrų iki 60 metų patiria šlapimo nelaikymą, 16 proc. – vyresnių nei 60 metų, o 42 proc. iš jų susiduria su šia problema kiekvieną dieną.
Viena pagrindinių vyrų šlapimo nelaikymo priežasčių yra gerybinės ar piktybinės prostatos ligos.
Dažnai šlapimo nelaikymas atsiranda po prostatos vėžio chirurginės operacijos ar taikant spindulinį gydymą.

---

 
Pacientų nuomonė
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos viceprezidentas, sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos narys Gediminas Žižys:

- Lietuvoje, net ir su trūkumais pradėjus vykdyti prostatos vėžio ankstyvąją diagnostiką, per dešimt metų pajudėjome į priekį: nuo 20 proc. iki 60 proc. ankstyvųjų stadijų vėžio nustatymo. Tūkstančiams vyrų gyvenimas pratęsiamas 10–15 metų, jie grįžta į darbo rinką, kuria Lietuvos gerovę.
 
Tačiau šiuo metu galiu konstatuoti stagnaciją: mūsų šalyje diagnozuojant ir gydant prostatos vėžį kažko itin naujo nėra pasiekta, sustojo kai kurie pusiau atlikti darbai. Manau, tai lemia įvairių grupių interesai, o pacientai yra ignoruojami. Štai jau bene 8 metus kalbama, diskutuojama įvairiose darbo grupėse, sudarinėjami planai ir vis neišsprendžiama problema, kad prostatos vėžio gydymo komplikacijas patyrusiems vyrams būtų kompensuojamos šlapimo nelaikymui skirtos higienos priemonės.
 
Matyt, Sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei ligonių kasai ši problema nerūpi. Kompensuoti šias priemones prašo ir gydytojai, ir pacientai, bet stovime vietoje. Ar reikės rengti viešųjų ryšių akciją prieš ministerijos langus – stovėti užsidėjus sauskelnes? Nevalingas pacientų šlapinimasis yra gydymo komplikacija, tačiau jau gerą dešimtmetį nėra sprendžiami chirurginio šios problemos gydymo kompensavimo klausimai. Tokiu atveju, automatiškai turėtų būti skiriama priemonių kompensacija – kitų ligų gydymo atvejais taip daroma. Manau, kad tai yra teisėti pacientų lūkesčiai.
 
Nepaaiškinama ir kita situacija. Nacionalinis vėžio institutas gavo nemokamai įrangą, kad per metus prostatos vėžiu būtų galima atlikti apie 30 krioabliacijos procedūrų – vėžinių ląstelių šaldymą. Esant kai kurioms indikacijoms šis gydymas yra auksinis standartas. Tačiau Lietuvoje krioabliacijos procedūra buvo testuojama pusantrų metų, o dabar vis nesibaigia šios procedūros įkainio nustatymo procesas. Niekaip negalime įsigyti ir robotinės chirurgijos įrangos, kuri leidžia iki minimumo sumažinti komplikacijų galimybę. Užsienyje ji naudojama jau daugiau nei 15 metų.
 
Prostatos vėžiu sergantys pacientai laukia geresnės diagnostikos ir gydymo – pasiekti bent iki 80 proc. europinio lygio diagnozuojant ankstyvąsias prostatos vėžio stadijas. Tegu vyksta nors nedideli, bet realūs pokyčiai. Turi būti numatytas konkretus darbų atlikimo laikas, vykdytojai ir jų atsakomybė. Negalima gyventi deklaracijomis.