Portalas psychologies.ru kalbina seksologą med. dr. Jurijų Prokopenko apie tai, kodėl mes vis rečiau sugebame patirti stiprią ir aštrią aistrą.
 
- Kaip manote, kodėl šių dienų žmonės vis dažniau skundžiasi sumažėjusius seksualiniu potraukiu?
- Viena priežasčių – mūsų atsiribojimas vienas nuo kito. Juk šie troškimai nukreipti į kitą žmogų, pasireiškiantys, kai jį sutinkame, jaučiame jo patrauklumą. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet mes net būdami kartu retai susitinkame, nes gyvename kiekvienas sau.
 
Štai senesnių laikų kultūroje buvo priimta bendrauti, šokti. Pavyzdžiui, visi šokantieji turėjo judėti vienu ritmu, liesti vienas kitą. Arba šokti poroje. Juk tai tam tikras suderinamumo testas – jeigu jums patinka ir gera šokti su žmogumi, galima ir apie dar artimesnius santykius pagalvoti. O kaip šoka šių dienų žmonės? Jie prie nieko nesiderina. Tai - vienišių šokiai. Mums vis mažiau rūpi kiti.
 
- Sakote, kad atsiribojimas - viena priežasčių? Kokios gi kitos?
- Emocijų racionalizavimas. Dažnai net nepastebime, kad pasitelkdami žinias ir svarstymus bandome supaprastinti jausmus. Prieš šimtą metų dama galėjo guostis: „Aš myliu vieną, bet man patinka kitas, trečias įsimylėjęs mane... Ką gi man daryti?“ Šių dienų moteris sako: „Aš nepatiriu orgazmo. Kokią pozą man dar išbandyti?“ Mes keičiame sampratą ir vietoje to, kad kalbėtume apie meilę, kalbame apie sekso techniką.
 
- Nejaugi noras to išmokti yra neteisingas?
- Noras mokytis – puiku, tačiau svarbu suvokti ko mokaisi. Tai, kas racionalu, galima aprašyti, o paskui pagal aprašą išmokti. Tačiau emocinio pajautimo tokiu būdu neišstudijuosi. Tai gali patirti tik savo kūnu, savo pavyzdžiu.
 
Pamenate pasaką apie nesijuokiančią princesę? Na, kaip ją prajuokinti? Paaiškinti to neįmanoma, gali tik pabandyti.
Mūsų technologijų amžiaus vien tik emocijomis nesukursi, o ir gyventi jame nepajėgsi. Ir mes pamažu prie to priprantame, viskam – net ir patiems sau – parinkdami instrukcijas.
 
Be jų jau nebegalime: „Penki žingsniai sveikatos link“, „Septyni žingsniai iki geresnės nuotaikos“. Vietoje to, kad savo išgyvenimuose atrastume save ir savo jausmus, vis nurodome sau: čia privalau užsinorėti, dabar turiu įsimylėti, tinkamas metas paverkti...
Tokių instrukcijų rezultatas – merdėjančios emocijos, be abejo, ir seksualinė trauka.
 
- Kaip tuomet atgaivinti seksualinius troškimus? 
- Kad galėtumei laisvai reikšti emocijas, turi išsilaisvinti iš racionalumo rutinos. Kai tik nusibrėžiame sau tikslą, nustojame jausti ir imame vertinti save, partnerį, šansus – visa tai intelektiniai veiksmai. Troškimai slopsta. Prasideda darbas.
 
- Vadinasi, kad atsirastų seksualinė trauka, reikia nustoti apie ją galvoti?
- Taip. Nustokite tikrinti, yra ji ar ne. Juk galima susitarti su partneriu, kad šį kartą pakaks tik glamonių, švelnumo, pokalbių, be įsiskverbimo. Ir būkite vienas kitam švelnūs, pasakokite istorijas, šokite, voliokitės ant sofos, eikite pasivaikščioti, laikykitės už rankų, pažinkite vienas kitą. Nes jeigu nesinori pažinti ir kalbėtis, nebus ir seksualinės traukos. Ir nereikia! Juk mes ne mechanizmai: paspaudei mygtuką „Start“ ir viskas įvyko su bet kuo ir bet kur. Mes gyvi, mes renkamės...
 
Kai nerimas, o gal nepavysk, atsitraukia, galime stebėti savo ir partnerio jausmus ir atsakyti į juos, priklausomai nuo situacijos, bet ne pagal instrukcijas. Ir nesijaudinkite, kad darote ką nors ne taip, nes etalono nėra. Kiekvieno mūsų atvejis – unikalus, partneris – nepakartojamas, kaip ir ta akimirka, kuri jus jungia.
 
- Ar seksualiniam potraukiui įtakos turi hormonų kiekis?
- 80-mečio senjoro hormonų kiekis yra daug mažesnis nei 40-mečio vyro, tačiau jeigu šalia jo - juo besidominti partnerė, toks vyras gali turėti seksualinius santykius. Ir jeigu moteris kalba, kad nejaučia partneriui seksualinės traukos, tai yra santykių problema: arba ji negali atsipalaiduoti, arba tas partneris jai visiškai netinka. Dar gali trukdyti įvairios psichologinės problemos: stresas, prasta savivertė, baimės. Bet hormonai tikrai tam įtakos neturi.