Psichoterapeutė Ester Perel:

- Konsultuoju daugybę porų. Visi tie, kurie buvo neištikimi, kartoja tuos pačius žodžius – jie tikina norėję pasijusti gyvi. Ir dažnai pasakoja apie neseniai patirtą netektį: mirė vienas tėvų, tragiškai žuvo draugas arba jie patys iš gydytojo išgirdo nemalonių naujienų. Išdavystės šešėlyje dažnai slepiasi mintis apie mirtį, kuri verčia susimąstyti: negi tai jau viskas? Ar ir kitus 25-erius metus nugyvensiu taip pat? Tokie klausimai, mano nuomone, ir priverčia mus peržengti išdavystės slenkstį.
 
Ne tik seksas
Neištikimybė daug mažiau susijusi su seksu, nei įprasta manyti. Dažniau tai troškimas pasijusti ypatingam, svarbiam, vertam dėmesio. Dažniausiai žinome, kad su meilužiu niekada nebūsime kartu, ir tai tik stiprina aistrą. Neištikimybė turi jos generatorių, nes santykių neapibrėžtumas ir nebaigtumas verčia mus geisti to, ko negalime gauti.
Išdavystė žeidžia giliai, tačiau atsitiesti ją išgyvenus įmanoma. Ir jeigu vieniems neištikimybė skamba kaip santykių laidotuvių varpas, kitiems tai gali būti naujo kelio pradžia.
 
Lieka kartu
Dauguma neištikimybę patyrusių porų vis dėlto lieka kartu – tai faktas. Kai kurie tiesiog bando kaip nors išgyventi, tačiau kitiems pavyksta santykių krizę paversti galimybe, patirtimi, kuri sukuria naują poros elgseną, santykius, požiūrį. Iš aš manau, kad tai - teisingiausias kelias. Kai partneris sužino apie mylimo žmogaus neištikimybę, jis pagaliau gali išsakyti savo norus, kurių anksčiau, galbūt nenorėdamas bloginti situacijos, nedrįso išpažinti.
Neištikimybė suardo nusistovėjusią tvarką, tačiau tai gali paskatinti sukurti ją naują. Bendraudama su klientais pastebėjau, kad patyrusios neištikimybę poros dažnai ima kalbėtis taip nuoširdžiai ir atvirai, kaip jau seniai, o kartais ir iš viso to nedarė. Net seksualiai vienas kitam abejingi partneriai staiga vėl tampa aistringais meilužiais, net nesuvokdami, kas gi taip juos ėmė vienas prie kito traukti. Atsakysiu – praradimo baimė: ji įkuria aistros žaizdrą ir nutiesia naują tiesos kelią.
 
Sveikimo kelias
Sveikimas prasideda tada, kai neištikimasis partneris pripažįsta kaltę. Ir jam teks padaryti du dalykus: pirma, nutraukti romaną, antra, pripažinti kaltę ir atsiprašyti už suteiktas kančias.
Tiesa, pastebėjau, kad dažnai žmonės kaltina save, jog suteikė skausmo partneriui, tačiau nesijaučia kalti dėl neištikimybės. Ir šis skirtumas turi reikšmės. Tas, kuris buvo neištikimas, turi pasirūpinti santykiais. Būtent jis turi tapti atsakingas už poros sienų išsaugojimą, kad mylimą žmogų išvaduotų iš nerimo gniaužtų.
Apgautiesiems partneriams svarbu susigrąžinti savivertę, gyvenimo džiaugsmą, meilę sau, užsiimti mėgstama veikla, bendrauti su draugais. Tačiau dar svarbiau suvaldyti smalsumą, nekamantinėti neištikimojo: „kur tai darėte?“, „kiek kartų?“, „ar jis (ji) tikrai geresnis (-ė) lovoje?“. Šie klausimai tik stiprins skausmą. Verčiau užduokite, kaip aš vadinu, tiriamuosius klausimus apie motyvus ir svarbą: „ką tau šis romanas reiškia?“, „kaip tu jauteisi grįždamas namo?“, „kas tau svarbu mūsų bendrame gyvenime?“, „ar tu patenkintas, kad viskas pagaliau išaiškėjo?“.
 
Ne pateisinu, o... 
Tai, ką dabar išsakiau nereiškia, jog aš pateisinu neištikimybę. Tačiau iš tikrųjų manau, kad ji gali būti turėti ir šviesiąją pusę. Turbūt dėl to dažnai sulaukiu klausimo: galbūt skatinu klientus būti neištikimiems? Nedaugiau, nei patarčiau susirgti vėžiu, nors dažnas esame girdėję onkologine liga sergančių pacientų pasakojimus, apie tai, kaip liga jiems padėjo atrasti naują gyvenimo prasmę.
Pažvelkite į neištikimybę iš dviejų perspektyvų: skausmas ir išdavystė – iš vienos pusės, savęs atradimas ir augimas – iš kitos. Tai ji daro su žmonėmis, tai ji reiškia ir man.
Todėl kai pas mane ateina neištikimybę išgyvenanti pora, dažnai jiems sakau: šiuolaikinis žmogus kartais tuokiasi du, tris ir daugiau kartų. Kartais - su tuo pačiu partneriu. Jūsų pirmoji santuoka taip pat baigta... Norite kartu sukurti naują?..