- Vaikai, kurie vedami į darželius, turi pristatyti gydytojo odontologo pažymą apie dantų būklę. Tačiau tenka išgirsti pačių specialistų pasisakymų, kad metukų vaikui „nėra dar ką žiūrėti“. Ar tikrai?
- Mūsų įpročiai baisesni nei pati mūsų prigimtis. Iš tiesų, kol dar vaikas neturi dantų, pas odontologą jo be priežasties nebūtina vesti. Tačiau vėlgi, tėveliai privalo žinoti, kad net jei dantukų ir nėra, burnytė turi būti švari. Reikia dantenas pamasažuoti, minkšta marlės skiautele nuvalyti, kad nebūtų apnašų. Profilaktika turi prasidėti nuo pirmo danties išdygimo. Kadangi danties paviršius nėra visiškai lygus, valymui reikėtų rinktis švelnų minkštą šepetėlį.
Išdygus pirmiesiems dantukams, reikėtų apsilankyti pas odontologą. Dantys gali būti marmuro spalvos, su dėmelėmis. Reiškia – vietomis prastai mineralizuoti ir juos reikia sustiprinti. O kai dantis ką tik išdygęs, tai daryti paprasta. Tereikia specialisto konsultacijos.
- Kitas klausimas, dėl kurio odontologai taip pat pasisako skirtingai – dantų pasta. Taigi rinktis su fluoru ar be?
- Pasaulyje kyla daug įvairių ginčų dėl fluoro. Tai – ir vaistas, ir nuodas. Vietiškai, kai kontaktuoja su dantų audiniu, fluoras labai naudingas. Tačiau turėdama penkiasdešimties metų darbo patirtį galiu pasakyti, kad žmonės būna neatidūs, nusiperka dantų pastą, kur ant tūbelės užrašyta fluoro 500 ppm, kiti – kur 1000 ppm. Pati konsultuoju vaikus ir matau, kokių būna tėvų. Todėl į fluorą dantų pastoje žiūriu atsargiai. Pavyzdžiui, jei vaikui jokių patologijų nepastebima, dantys dygsta normaliu laiku, normalios spalvos, kol jis nemoka dantų pastos išspjauti ir išskalauti, jam dantų pasta su fluoru nėra būtina. Tam, kad ėduonies neatsirastų, pagrindinė priemonė - ne dantų pasta su fluoru, o burnos higiena. Jei dantų nevalysime kokybiškai, absoliučiai jokia pasta neveiks. Nesvarbu, ji su fluoru ar be. Jei vaiko dantys silpni, jam taip pat gali būti rekomenduojama dantų pasta su fluoru. Tačiau tėvai turi pasikonsultuoti su odontologu, kuris patars, kokią pastą, kokią dozę geriausia naudoti. Pats naudingiausias fluoras būna tuomet, kai pradeda dygti nuolatiniai dantys. Išdygęs nuolatinis dantis burnoje yra tarsi kūdikėlis – prastai mineralizuotas. Visiškai mineralizuojasi ir sustiprėja tik po trejų metų. Per tuos metus vaikai valgo ir saldumynus ir traškučius... Tada fluoro preparatai veiksmingi. Tačiau pagal rekomendacijas – vieniems reikia stipresnių, kitiems - silpnesnių.
- O jei kalbėtume apie patį dantų valymo procesą. Tiksliau – jo trukmę. Sakoma, kad reikia valyti dvi minutes. Tik patys tėvai dažnai atkerta, kad mažametį vienoje vietoje nulaikyti tiek laiko – neįmanoma misija...
- Kasmet konsultuoju po šešis septynis šimtus vaikų. Nebuvo nei tėčio, nei mamos, kurie pasakytų, kad nevalo vaikams dantų. Tačiau kaip jie valo? Kol suskaičiuoja iki šešių? Ėduonis neatsiranda tada, kai nuvalomos apnašos. Jei vaikas turi dvidešimt dantukų, atitinkamai juos valyti reikia dvi minutes. Visuomet patariu tėvams nusipirkti dviejų minučių smėlio laikrodį. Su trimečiu jau tikrai galima susitarti, kad dantukus reikia valyti tol, kol išbėgs smėliukas. Nuolatiniai dantys, net ir esant tinkamai burnos higienai, gali sugesti. O pieninių dantų tarpgumburiniai plyšiai - seklūs, tarp dantų yra tarpai, tad esant gerai burnos higienai, ėduonis nesusiformuos.
- Dantis vaikui valyti turėtų tėvai?
- Tiesa, kol susiformuoja smulkioji motorika. Jei detaliau – tėvams reikia stebėti, kaip vaikas rašo. Jei tai jau sugeba daryti gražiai, gali dantis valyti pats. Tiesa, dažnai ketverių penkerių metų vaikas taip pat nori tą daryti pats. Nereikia drausti. Tegul valo kiek tik nori, tačiau reikia susitarti, kad mama arba tėtis valys tol, kol išbėgs smėliukas, o po to (ar prieš tai) jau jis pats gali tai daryti.
- Kokiose situacijose, kalbant apie burnos higieną, dar reikėtų su vaiku mokėti susitarti?
- Kai vaikas išsivalęs dantis prašo saldintos arbatos ar pieno. Mama tenkindama vaiko kaprizus turės bėdų dėl jo dantų. Tereikia su vaikais susitarti: nakčiai – tik vanduo. Naktimis girdant saldžia arbata per pusmetį galima netekti priekinių dantų. Užsienio literatūroje vadinamąjį „buteliuko ėduonį“, vadiname „ramybės sindromu“. Kai vaikas verkia, jis raminamas kuo nors saldžiu: uogiene, arbata, medumi. Tačiau tėvams ramybė, o vaikams – kančios. Skandinavų vaikų dantys beveik nepažeisti ėduonies, o mūsiškių situacija - kur kas prastesnė.
- Dažnai sakoma, kad dantys gali gesti ir dėl paveldimumo...
- Kai tėvai neturi ką pasakyti, prisimenamas Dievas. Vaiko „blogi“ dantys, nes jis „į tėvo giminę“. Teisingai, paveldimumas turi didelę reikšmę, danties struktūra gali būti stipri ir silpna. Stiprios struktūros dantis, esant tai pačiai agresyviai aplinkai - valgant daug lengvai skylančių angliavandenių, nevalant dantų, - ėduonis paveiks po ketverių penkerių metų. Jei danties struktūra silpna – užteks ir pusmečio ar metų. Tačiau galiausiai rezultatas juk tas pats.
Komentuoti: