Tėvų vaidmuo – kritinis
 
Psichologės aiškina, kad, formuojant vaikų elgesio normas, didžiausią įtaką turi tėvai – pirmieji žmonės, padedantys susipažinti su pasauliu ir savimi. „Elgesio vaikai mokosi stebėdami savo aplinką ir artimiausius žmones, atkartoja veiksmus, kuriuos dažniausiai interpretuoja savitai. Su vaikais apie tinkamas ir netinkamas liesti kūno vietas, mūsų asmenines ribas supažindinti rekomenduojama jau nuo pradinio mokyklinio amžiaus. Tėvų pavyzdys ir jų reakcija į vaikų elgesį atlieka lemiamą vaidmenį smurto prevencijoje“, – įsitikinusi A.Virketytė.
 
Deja, aplinka, kurioje vaikas auga, ne visuomet saugi, ugdanti ir palaikanti. „Įvairūs veiksniai, tokie kaip vaiko patirtas seksualinis, fizinis ar psichologinis smurtas šeimoje arba už jos ribų, netinkamas suaugusiųjų elgesio pavyzdys, lengvas priėjimas prie seksualizuoto turinio medijose arba paauglio poreikių ignoravimas gali normalizuoti elgesį, kurį laikytume seksualiniu priekabiavimu.
 
Dalis smurtaujančių vaikų gali turėti panašiai smurtaujančius tėvus ir būti išmokę, kad, norėdami jaustis svarbūs, turėtų pažeminti kitą. Juk tik nedidelė dalis paauglių seksualiai priekabiauja prie kitų jausdami simpatiją ar įsivaizduodami, kad kitam žmogui tai patinka. Dažniausiai šis elgesys suprantamas kaip smagus būdas pasityčioti iš kito ar atkeršyti už pačių patirtas skriaudas“, – sako medicinos psichologė.
Anot jos, didesnė elgesio problemų rizika kyla ir tiems vaikams, kurių tėvų nėra namuose - emociškai ar fiziškai. „Pavyzdžiui, tėvai itin daug dirba, o net ir būdami namie vaikui laiko ir dėmesio neskiria. Galbūt vienas ar abu tėvai dažnai išvyksta uždarbiauti į užsienį, namuose girtaujama, tad vaikų sunkumai ignoruojami, paliekami savieigai. Kartais vaikų auklėjimas nukenčia dėl itin intensyvių išgyvenimų šeimoje, pavyzdžiui, tėvų skyrybų, netekčių, finansinių sunkumų, kurie pareikalauja daug tėvų dėmesio.“
 
Reaguoja neadekvačiai
 
Psichologės pastebi, kad daugelis tėvų neturi žinių, kaip reaguoti išgirdus apie seksualinį atžalos priekabiavimą, tad reakcijų pasitaiko įvairių: vieni tyčiojasi ir žemina vaikus, kiti apsimeta, jog nieko neįvyko.
 

„Tokie žodžiai kaip „tu niekada nepasikeisi“, „kažkas su tavimi yra labai blogai“, „iš kur tu toks atsiradai“ ar bandymas „pamokyti“ vaiką fizinėmis bausmėmis yra problemą gilinantys veiksniai, trypiantys paauglio savivertę ir griaunantys galimybes susiformuoti adekvatiems elgesio ir santykių modeliams. Tokiais atvejais vaikas gali jaustis atskirtas nuo šeimos, tad ieško prieglobsčio kitur, kartais – pavojingose draugų kompanijose arba tiesiog vienumoje“, – sako psichologė Aušrinė Virketytė.

 
„Dažnai tėvai neigia netinkamą elgesį, galvoja, kad tokiu būdu padės savo vaikui ir šeimai, – kitą kraštutinę tėvų reakciją įvardija dr. Ieva Daniūnaitė. – Tačiau problemos neigimas uždaro duris jos sprendimui. Suprantama, tėvams gali būti sunku pripažinti, kad jų vaikas netinkamai seksualiai pasielgė. Jiems gali būti gėda, pikta, jie gali būti nusivylę, jaustis kalti. Visgi, jeigu vaikas seksualiai priekabiauja prie kito asmens, labai svarbu suprasti, kad jam reikalinga pagalba. Slėpimas gali padidinti netinkamo elgesio pasikartojimo riziką ateityje.“
 
Problemą gilina ir jos ignoravimas. „Galbūt tėvai galvoja turintys didesnių problemų, o ir šiaip „mano laikais tai čia buvo įprasta, – svarsto A.Virketytė. – Iš tokios tėvų reakcijos paauglys gali išsinešti kelias pagrindines žinutes: „aš galiu daryti, ką noriu, tam nėra jokių pasekmių“, „mano tėvai manęs visiškai nepastebi, aš jiems nerūpiu“, „jeigu po mano veiksmų neįvyko nieko blogo, taip elgtis yra normalu, aš neturiu nieko keisti“. Tad tikėtina, panašų elgesį stebėtume ir toliau, tik dar „kūrybiškesnį“.“
 
Būtinas palaikymas
 
Pašnekovių teigimu, dažniausiai tėvai apie netinkamą savo vaiko elgesį išgirsta iš ugdymo įstaigos specialistų ar kitų tėvų - patys paaugliai savo elgesį yra linkę slėpti.
 

„Reaguoti reikėtų kiek įmanoma ramiau. Svarbu išklausyti informaciją, reaguoti bendradarbiaujančiai – tai padės ir vaikui pripažinti problemą bei ją spręsti. Jei tėvai labai susijaudina, nerimauja, juos užlieja kitos intensyvios emocijos, tuomet svarbu pasitarti su kitu patikimu suaugusiuoju, geriausia - specialistu. Galima paskambinti į Tėvų liniją ir pasitarti su budinčiu psichologu (tel. nr.: 8 800 90012). Netinkamo elgesio pripažinimas – svarbiausias žingsnis užtikrinant, kad toks elgesys nesikartotų“, – įsitikinusi programų „Vaikystė be smurto“ ir „Esame saugūs“ vadovė dr. Ieva Daniūnaitė.

 
A.Virketytė priduria, kad svarbu išklausyti ir savo vaiką, kaip situacija atrodė jo akimis. „Svarbu vaiko neatstumti, palaikyti emociškai. Juk smurtautojais neretai tampa žmonės patys anksčiau patyrę smurtą. Jaunam žmogui gali būti sunku apie tai kalbėtis su tėvais, tad palaikymas – būtinas, – pabrėžia psichologė. – Tačiau kartu svarbu įvardinti, jog seksualinis priekabiavimas yra netinkamas ir neleistinas elgesys. Naudinga paskatinti paauglį prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, pajusti jų pasekmes. Pavyzdžiui, atsiprašyti nukentėjusiojo ir pripažinti klydus. Per griežta bausmė paauglio gali būti suvokta kaip nelogiška ar neįgyvendinama. Tuomet bus bandoma ją apeiti, vaikas ims maištauti, tad psichologiniai ar emociniai paauglio sunkumai tik gilės.“
 
Anot medicinos psichologės, nepaisant vaiko nepasitenkinimo, tinkamos ribos ir taisyklės yra būtinos sveikam vystymuisi, o nuoseklus jų laikymasis naudingas visai šeimai.
 
„Paauglystė yra gana painus laikas, kai su kūnu ir protu vyksta gausybė pokyčių, gali būti sunku suprasti ar suvaldyti kylančius seksualinius impulsus, dėl ko ši energija kartais išsiveržia netinkamomis formomis. Naudinga pasiūlyti paaugliui nukreipti savo energiją kita linkme. Sportas, įvairios meno formos ar kita mėgstama veikla gali padėti realizuoti šią energiją ir teikti pasitenkinimą“, – pataria A.Virketytė.



Projektas „Pakalbėkim apie Tai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų



Partneriai: