- Seksualinis smurtas visą laiką yra mūsų pašonėje – iš draugų, artimųjų ar kolegų galima išgirsti, kad teko patirti prievartą...
 
- Tikrasis seksualinio smurto prieš vaikus mastas nėra žinomas. Kiekvienais metais tiriama apie du šimtus atvejų, kai vaikai galimai nukentėjo nuo seksualinio smurto Lietuvoje. Bet tai gali būti tik ledkalnio viršūnė, nes ne visi vaikai atsiskleidžia, ne apie visus atvejus sužinoma. Retrospektyviniai tyrimai atskleidžia, kad kas ketvirtas penktas asmuo vaikystėje yra patyręs seksualinę prievartą. Vienas naujausių tyrimų Lietuvoje, kurį atliko Mykolo Romerio tyrėjų komanda, rodo, kad bent vienos rūšies seksualinį smurtą vaikystėje bent kartą patyrė 16 procentų Lietuvos jaunų suaugusių.
 
- O kaip veikia pats apklausos procesas? Galiu tik įsivaizduoti, kokios baimės kyla vaikui kalbėti apie traumą su visiškai nepažįstamu žmogumi.
 
- Valstybės institucijos patyrus seksualinę prievartą turėtų užtikrinti tinkamą savalaikę pagalbą vaikui ir šeimai, siekiant išvengti galimo antrinio trauminio streso patyrimo. Seksualinė prievarta yra nusikaltimas, vaikui ir jo tėvams tenka dalyvauti teisiniame procese, kuris turėtų būti orientuotas į vaiko poreikių atliepimą. Deja, ne visada taip yra. Tačiau jau daug yra nuveikta: pakeitus baudžiamąjį kodeksą, prievartą patyręs vaikas apklausiamas apklausos kambaryje, dalyvaujant psichologui, daromas vaizdo ir garso įrašas. Iki pokyčių vaikas turėdavo daug kartų pasakoti traumuojančią istoriją kartu dalyvaujant įtariamajam, vykdavo akistatos su įtariamuoju. Tai – vienas labiausiai vaiką traumuojančių veiksnių. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia susitikti su prievartautoju ir turėti jėgų papasakoti.
 
- Jei vaikas bijo ir nesako, kaip suaugusiam žmogui pastebėti, kad atsitiko kažkas negero?
 
- Paprastai požymiai skirstomi į fizinius, tokius kaip lytinių organų sudirgimai, sužeidimai, lytiniu keliu plintančios ligos ir psichologinius: nerimas, baimingumas, pasikeitęs emocinis reagavimas, ypač į konkrečius asmenis, uždarumas, atsiribojimas arba kaip tik emocijų nevaldymas.
Patyrus prievartą sutrinka santykiai su aplinkiniais: vaikas pradeda vengti tam tikrų dalykų ar vietų (važiuoti pas dėdę į svečius, nors iki tol mielai ten važiuodavo), pradeda rengtis laisvais rūbais, lyg norėtų slėpti kūną. Vaikams ypač sudėtinga, jei smurtą patyrė artimoje aplinkoje, iš asmens, nuo kurio jaučiasi priklausomas.
 
- Pastebėję tokius ženklus tėvai dažnai pasimeta ir nežino, koks turėtų būti jų pirmas žingsnis, kaip reikia elgtis...
 
- Neretai vaikai rodo signalus, kad kas nors negerai, pasirenka kalbėti užuominomis. Jeigu jau vaikas atskleidė, kad patyrė seksualinę prievartą, reikia pranešti Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir (ar) policijai, tada pradedamas ikiteisminis tyrimas. Jeigu prievarta įvyko ką tik, svarbu vaiko neprausti, neperrengti rūbų, jų neskalbti, nes kol neprabėga 72 valandos dar galima rasti spermos ar kitų įkalčių, kurie padėtų nustatyti įtariamą prievartautoją.
 
- Tikrai ne visada pavyksta užkirsti kelią tragedijai. Kaip tėvai ar globėjai gali užtikrinti vaiko saugumą ir emocinį palaikymą po tokių įvykių?
 
- Svarbu pokalbio metu su vaiku išlikti ramiam. Jeigu suaugęs išsigąs, supyks ar kitaip demonstruos intensyvias emocijas, vaikas gali užsisklęsti ir nepasakoti. Panašiai kaip dalis vaikų, gavę blogą pažymį, nesako tėvams, o paklausti, kodėl, sako, kad nenorėjo liūdinti mamos. Negalima kaltinti vaiko, jeigu jis jau pradėjo kalbėti, jo nepertraukinėti. Svarbu nežadėti vaikui, ko negalėsite ištesėti – kad niekam nesakysiu (apie įvykusį smurtą būtina pranešti!), niekas daugiau tavęs nenuskriaus ir panašiai. Svarbu padėkoti vaikui, kad jis atsivėrė ir dabar kartu galėsite surasti išeitį, kaip padaryti, kad prievarta prieš vaiką nepasikartotų ir jis galėtų įveikti šią patirtį.
Jei vaikas pradeda kalbėti apie savo patirtį, svarbu juo tikėti. Ne visada tai lengva. Įsivaizduokite, ką reiškia mamai išgirsti iš vaiko, kad vyras, su kuriuo ji kiekvieną naktį miega kartu, seksualiai lenda prie jos vaiko. Paprastai vaikai nemeluoja apie tai, kas jiems nutiko, tačiau dėl jau minėtų įvairių sunkių jausmų, jiems kaip tik sunku pradėti kalbėti. Mažesni vaikai net nesuvokia situacijos ir negali įvardinti, kas jiems atsitiko.
 
- Dažnai išgirdę apie nelaimę tėvai numoja ranka – nemažai istorijų, kad tik po daug metų prabylama apie patirtą seksualinį smurtą...
 
- Taip, kita didelė klaida – įsivaizdavimas, kad jeigu nekalbėsime apie tai, gyvensime tarsi nieko nebuvo, vaikas pamirš ir taip situacija išsispręs. Deja, tokiu būdu vaikas tik gauna patvirtinimą, kad tėvai juo netiki, jis jiems nerūpi. Vaikas su skaudžia patirtimi lieka vienas, dar blogiau – išvadintas melagiu. Tokiu būdu jis gauna žinutę, kad negali pasitikėti niekuo, net artimiausiais.
 
- Gydyti randus yra sunku – kokios specialistų grupės turėtų dalyvauti vaiko ir šeimos pagalbos procese?
 
- Kadangi prievarta yra nusikaltimas, prasidės teisiniai procesai, susijungs visi teisėsaugos pareigūnai: policijos pareigūnai, prokurorai, teisėjai, dažnai – teismo ekspertai. Šiame procese dalyvaus ir vaiko teisių specialistas bei teismo psichologas. Jeigu reikės atsigauti po patirtos prievartos, svarbu kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus. Geriausias modelis, kai yra vienas specialistas, kuris kuruoja atvejį, nuolat palaiko kontaktą su vaiku ir šeima, vertina, kokie yra nukentėjusio vaiko ir jo šeimos poreikiai tuo metu, nuolat seka situaciją ir peržiūri pagalbos planą, užtikrinant, kad būtų atliepti vaiko poreikiai.
Seksualinė prievarta nurodo, kad buvo pažeistos asmens ribos, sugriautas pasitikėjimas, tai pakeičia ir santykius su pačiu savimi, ir su pasauliu. Pagalba dažniausiai yra individuali, tačiau gali būti teikiama terapija visai šeimai ar vykti terapinės ir savipagalbos grupės, į kurias buriasi tėvai, kurių vaikai patyrė seksualinę prievartą, ar asmenys, nukentėję nuo seksualinės prievartos.



Projektas „Pakalbėkim apie Tai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų