Derasi dėl rizikos pasidalinimo
Sveikatos apsaugos viceministras Valentinas Gavrilovas sutinka, kad nekompensuojant biologinės terapijos vaisto „Avastin“, reikėtų rasti jam alternatyvą, kurios šiandien, deja, nelabai yra. „Puikiai suprantu situaciją, bet mes taip pat turime įvertinti ir biudžeto galimybes, kurios yra kur kas mažesnės nei, pavyzdžiui, vokiečių ar prancūzų. Tačiau ieškome sprendimų bei alternatyvų“, - tikino viceministras.
 
Savo ruožtu Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos vadovas Gintautas Barcys teigia, jog šiuo metu, derantis su vaisto gamintojais, problemą bandoma spręsti siūlant kol kas Lietuvoje dar plačiai nenaudotą būdą – rizikos pasidalinimą. „Tikrai norėčiau, kad būtų galima padėti visoms moterims, bet, deja, mes, vadinamieji biurokratai, esame ribojami. Konkrečiai šio vaisto atveju klinikiniai tyrimai, pagal kuriuos mes vertiname vaisto terapinę vertę, nerodo, kad skiriant šį preparatą išauga moterų išgyvenamumo rodikliai ar ženkliai gerėja gyvenimo kokybė.
 
Todėl siūlome pasidalinti riziką su gamintojais. Tarkim, vaisto gamintojai nurodo, kad tam tikrais atvejais, remiantis klinikiniais tyrimais, bus pasiektas gydymo šiuo vaistu efektyvumas. Vaistas skiriamas moterims ir jei jų nurodyti rodikliai, gydant pacientes šiuo vaistu, nepasiekiami, gydymą apmoka gamintojai. Jei rezultatai pasiekiami teigiami, Valstybė prisiima atsakomybę ir vaistą kompensuoja“, - sako G.Barcys.

Reikalingas ne visoms
Pasak Nacionalinio vėžio instituto gydytojos onkologės chemoterapeutės Linos Daukantienės, pasaulyje, deja, nėra efektyvios kiaušidžių vėžio atrankinės patikros programos, kuri padėtų šią ligą diagnozuoti anksti. Dažniausiai ji aptinkama jau pažengusi. „Kompensacijų ir vaisto prieinamumo Lietuvoje šiuo metu, galima sakyti, nėra jokio. Ar pačios moterys galėtų pirkti šį vaistą? Nemanau, nes suma išties nemaža - siekia kelis tūkstančius eurų. Neįsivaizduoju, kuri Lietuvos moteris ar šeima galėtų skirti tokias sumas. Aš negalėčiau.
 
Šis vaistas iš Europos Sąjungos šalių nekompensuojamas tik Lietuvoje ir Latvijoje. Todėl mūsų padėtis - gana sudėtinga. Suprantu valdininkų vertinamą terapinę vertę. Jie net ir į klinikinius tyrimus žiūri kitaip, nei mes, gydytojai, tai yra vertina vidurkiais. Savo praktikoje turiu ir gerų, ir liūdnų pavyzdžių, bet dažnai, nepabandęs, nieko negali tiksliai pasakyti“, - sako medikė.
 
Kai kurios šalys pasirenka šį vaistą kompensuoti, pavyzdžiui, sergančioms ketvirtos stadijos vėžiu moterims, kurioms pirminė terapija buvo neefektyvi, jos rezistentiškos įprastinei chemoterapijai. Tokia grupė Lietuvoje sudarytų apie keturiasdešimt moterų. Gal net ir to nebūtų. Tokiu atveju, kalbant ir apie rizikos pasidalinimą tarp valstybės ir gamintojų, vaistas būtų skiriamas tik tai nedidelei moterų grupei, kurių prognozės itin blogos.