- Pastaruoju metu vis kalbama, kad muziejai turi keistis, tapti interaktyvūs, lankytojams pasiūlyti ir duonos, ir žaidimų. Sutinkate?
- Jei neturi ko parodyti, gal ir sprendimas. Tačiau muziejui investuojant milžiniškas sumas į technologijas turi susitaikyti, kad maždaug po trejų metų jos taps muziejaus eksponatais. Šias lenktynes pralaimėsi. Prieš metus pas mus pradėjo dirbti jauna vadybininkė, kuri yra interaktyvių technologijų entuziastė. Tai nėra blogai, bet žinote, kas mane labiausiai pradžiugino po metų jos darbo? Vienas sakinys: „Dabar suprantu, kad technologijos neturi užgožti eksponatų“. Mano nuomone, muziejui svarbiau daiktai ir bendravimas.

- Sukauptą kolekciją vis papildote. Kokie paskutiniai eksponatai atkeliavo?
- Nuoširdžiai vis dar esu nustebęs, kokius daiktus pernai pavyko gauti. Maniau, kad jie jau net ir nebeegzistuoja. Tarkim, keramikinė gulbė, kuri kažkada buvo Vilniaus „Gulbės vaistinės“, priklausiusios Jonui Radavičiui, dalis. Ne vienas privatus kolekcininkas ją medžiojo. Gavom ir rankraščių, kurių tikrai nesitikėjau, o tekstai aprašo pokario laikotarpį. Tai - neįkainojami dalykai.

- Esate vaistininkas, nors vadovaujate ar, tiksliau, globojate, puoselėjate farmacijos muziejų. Ar yra skirtumas tarp vaistininko ir farmacininko?
- Žvelgiant į sovietinę terminologiją farmacininkas buvo farmakotechnikas, o provizorius - vaistininkas. Caro laikais provizorius - vaistininkas, vaistininko padėjėjas - farmacininkas. Dabar vaistininkas yra vaistininkas, farmacininkas – farmakotechnikas. Bet realiai skirtumas – bakalauras ir magistras.

- Pakalbėkime apie vaistininkų ir farmacininkų įvaizdį šiandienėje visuomenėje. Neretai viešojoje erdvėje kuriamas nelabai teigiamas įspūdis apie juos, kodėl? Gal taip susiklostė istoriškai?
- Carinėje Lietuvoje blogai baigtumėte vaistininką pavadinusi pardavėju. Tai visada buvo gerbiama specialybė. Maždaug prieš septyniolika metų prasidėjo vaistininkų saulėlydis. Mano nuomone, verslo invazija vaisininkystę padarė tokią, kokia ji yra šiandien. Bet po kiekvieno saulėlydžio ateina saulėtekis. Farmacija tapo verslo dalimi, nors iš tikrųjų yra sveikatos sistemos dalis. Verslui reikia pinigų, o jei vaistininkas suteiks žmogui pakankamai informacijos, iš vaistinės jis gali išeiti sveikesnis net nenusipirkęs vaistų. Bet už farmacinę rūpybą Lietuvoje niekas nemoka, o kuo daugiau vaistų parduodi, tuo didesnis ir atlyginimas. Kai užeinu į vaistinę ir pamatau savo studentą, kuris turi visą litaniją atkartoti: „Šiandien nuolaida tam, o jei dar imsite ir šitą, gausite dar papildomą nuolaidą, arba net galite už dviejų produktų kainą nusipirkti tris“ ir kai jis mane tik pamato, iš karto išeinu. Matau, kad žmogui nejauku, stovi jis visas raudonas, akių nepakelia, nors ir nėra dėl to kaltas. Po tokių litanijų ir tendencingų straipsnių atsiranda tokie terminai kaip farmacininkų mafija.

- O ką sakote studentams paskaitose? Juk nepradedate: „Sveiki pasirinkę pačią bjauriausią profesiją...“
- Aš juos psichologiškai žaloju. Pasakoju legendas, kad farmacija yra didi profesija. Kad tai - pagalba žmonėms. Maža to, tarpukariu farmacininkai labai prisidėjo, kad turėtume nepriklausomą valstybę. Taigi, seku pasakas. Bet kai pagalvoju, dalis Europos valstybių dvidešimto amžiaus pradžioje kūrėsi būtent ant romantinių legendų. Istorijos apie galingas imperijas, žygius, legendos, sakmės buvo kuriamos, kad judėtume į priekį. Darau tą patį. Juk niekas nedrįstų pasakyti, tarkim, lenkui, kad jo legendos kvailos. Na, bent aš taip nedaryčiau. Kaip vaistininkui man šiandien skaudu, bet stengiuosi jauniems žmonėms pripūsti idėjų, jog tai nėra amžina. Juk savo akimis mačiau, kaip žlugo sovietų sąjunga, žinau, kad žlugo Trečias reichas, ar Romos imperija. Ir žinot, tai buvo kur kas stipresnės jėgos, nei tos, kurios šiandien valdo farmaciją. 

- Kaip manote, valstybinių vaistinių tinklas ligoninėse - gera mintis?
- Sveikatos apsaugos sistema Europos Sąjungoje yra valstybės vidaus reikalas. Valstybė turi ginti savo piliečius ne tik nuo agresijos ar karinių veiksmų. Jei jau taip nutiko, kad visą farmaciją paleidome į verslo rankas, turime situaciją taisyti. Lenkai sako bijantys šeštadienį eiti į vaistinę, kad lietuviai jų nesutryptų. Važiuojam ten, nes vaistai žymiai pigesni. Vaistininkas turi padėti žmogui susitvarkyti su šalutiniais dalykais ar patarti, kada vartoti vaistą, padėti juos pasirinkti. Kartu ir pagelbėti gydytojui, norinčiam susigaudyti vaistų sraute.

- Lietuviai, kaip žinia, yra mėgėjai pasigydyti savarankiškai. Tiesa, dažnai „vaistais“ tampa penkiasdešimt gramų. Beje, tokią rekomendaciją, nežinia rimtai ar ne, kartais tenka išgirsti ir iš vyresnės kartos medikų. Tad kaip ten yra: penkiasdešimt gramų vaistas ar ne?
- Kai arabų alchemikai, nors kelmas žino, ar tikrai jie, pirmą kartą maždaug aštuntame amžiuje nudistiliavo vyno dvasią, pasak legendos, manė atradę tobulą vaistą. Nuo jo seniai atkunta, pradeda šokti, kibinti merginas, būna labai linksmi. Bėda tik ta, kad ateina kita diena...
Vienas gydytojas yra sakęs: niekada negerk, jei blogai jautiesi, - bus tik blogiau. Bet jei linksma, gali. Nežinau, ar penkiasdešimt gramų yra vaistas, labai jau sudėtinga atsakyti. Čia kaip vienoje istorijoje.
Ateina žmogus pas vienuolį ir klausia:
- Ar gerti vyną?
- Na, Šventame rašte parašyta, kad vyną gerti gerai.
- Bet aš nuo jo kvailėju.
- Tada negerk, - atsakė vienuolis. 
Taigi, viskas individualu. Kaip ir su vaistais: vienam jis veikia, kitam - ne.

- Tačiau juk sakoma, kad vaisto veiklioji medžiaga veikia vienodai. Tačiau yra žmonių, kurie tvirtina, kad vaistas su ta pačia veikliąja medžiaga, maža to, dar ir pigesnis neveikia taip pat kaip brangesnis. Čia žmonių pramanai, ar tame yra tiesos?
- Europos vaistų agentūra, arba JAV maisto ir vaistų administracija tvirtina, kad jei veiklioji medžiaga ta pati, vaistas turi veikti vienodai. Kaip vaistininkas turiu prisilaikyti reglamento. Tačiau kiekvienas vaistas, be veikliosios medžiagos, turi dar ir pagalbines lydinčias medžiagas, kurios kai kuriems žmonėms gali turėti įtakos. Į žmonių skundus reikia atsižvelgti ir situaciją vertinti individualiai.
Žinote, sovietiniais laikas viena geriausių kontrabandinių prekių buvo aspirinas. Visi buvo įsitikinę, kad jis veikia geriau nei sovietinis acidum acetylsalicylicum.

---

 
Tarp kitko
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus ištakos siekia 1936 metus, kai Lietuvos vaistininkų draugija nusprendė įkurti senosios Lietuvos vaistinės muziejų. Po šio sprendimo vaistinėms buvo išsiųsti prašymai prisidėti prie muziejaus kūrimo, rinkti ir perduoti senus daiktus bei dokumentus. Vaistininkai atsiliepė į šį prašymą ir į Kauną atsiuntė daug vertingų eksponatų.
Šaltiniuose rašoma, kad Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus – vienas unikaliausių muziejų Pabaltijyje. 


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!