Budės mobilioji komanda

Kai tabore apsipirkę narkomanai miršta patvoriuose ir išvietėse, valdžios atstovai svarsto, kokią pagalbą siūlyti priklausomybę turintiems asmenims.
Pagrindiniai savivaldybės numatomi tikslai - stabdyti narkomanijos plitimą tabore ir šalia jo esančioje teritorijoje, tobulinti švietimo sistemą ir neformalųjį romų vaikų ugdymą, užtikrinti geresnę sveikatos apsaugą, gerinti jų gyvenimo sąlygas, mažinti socialinę atskirtį.
 
Tuo metu tabore apsilankantiems narkomanams pagalbą teiktų mobili klinika: savivaldybės atstovai su Vilniaus priklausomybės ligų centro darbuotojais prie taboro budėtų kasdien po kelias valandas, keistų švirkštus, dalytų tvarsliavą, teiktų informaciją apie reabilitaciją. Per metus numatoma aptarnauti pusantro tūkstančio narkotikus vartojančių asmenų. „Tai būtų mobili įvairių specialistų komanda, kuri stengtųsi padėti vietoje ir grąžinti po vieną narkomaną į doros kelią, tai yra siųsti į reabilitaciją. Aišku, šių paslaugų poreikis yra reguliarus. Visą dieną galbūt ir nereikia stovėti. Vis tiek yra srautai: iš ryto ar į pavakarę kelios kritinės valandos, kada reikia koncertuoti pajėgas“, - sako Vilniaus miesto vicemeras Gintautas Paluckas.
 
Taip pat žadama įtraukti daugiau nei du šimtus penkiasdešimt nuo narkotikų priklausomų asmenų į metadono programą. Savivaldybės skaičiavimais, iki 2019-ųjų iš valstybės ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto tam reikėtų 95 tūkst. eurų. „Metadono programa, nors ir labai efektyvi, dėl finansavimo stokos buvo nutrūkusi. Nors policija „skambino visais varpais“, kad tai veikia ir yra reikalinga. Praktiškai septyniasdešimt procentų narkomanų, parėję prie pakaitinio gydymo ir nuėję į reabilitacijos programas, negrįždavo į taborą. Taigi planuojame atnaujinti programą. Priklausomybės ligų centras jau pavaldus Sveikatos apsaugos ministerijai, tad būtų idealu, jeigu finansavimas atsirastų ministerijos eilutėse – valstybiniame biudžete ar ligonių kasų finansavime. O jeigu bus kritinė situacija ir valstybė neturės galimybės prisidėti prie šios problemos sprendimo, svarstysime dėl galimybės finansuoti iš savivaldybės biudžeto. Bent aš šį klausimą kelsiu taryboje“, - sako vicemeras.
 
„Tabore yra antisanitarinės sąlygos, netinkamos žmonėms gyventi. Pagrindinis tikslas – sudaryti sąlygas, kad kuo skubiau iš ten išsikeltų šeimos su vaikais. Ypač daugiavaikės šeimos, vienišos mamos, kurios neturi kriminalinių įrašų dėl prekybos narkotikais. Jiems stengiamės sudaryti galimybes arba persikelti į savivaldybės būstą, arba išsinuomoti būstą rinkoje ir savivaldybė suteiks kompensaciją už nuomą.
 
Atitinkamai mūsų vaiko teisių apsaugos tarnyba irgi reaguoja: kaip tik penktadienį vyko reidas - aštuonis vaikus išsivežėme ir neleisime tėvams jų globoti. Juos tiesiog rado vienus, gulinčius ant grindų, šalia nebuvo nei tėvų, nei jokio kito suaugusio asmens.
Reikia užtikrinti, kad vaikai (jų ten devyniasdešimt šeši) lankytų mokyklą, bet toje aplinkoje jie normaliais piliečiais neužaugs ir motyvacijos lankyti ugdymo įstaigą neįgis.
 
Kai taboro gyventojai matys, kad savivaldybė ne tik buldozerius siunčia, bet ir padeda bei rūpinasi jais, kurie nori - išsikraustys, o kas jau liks, matyt, liks su tikslu užsiimti neleistina veikla“, – sako G.Paluckas.
Tarybos nariai galutinį sprendimą dėl plano turėtų priimti vasario trečiąją, kuomet numatytas antrasis romų integravimo programos svarstymas.
 
Pagalba nėščioms narkomanėms

Kaip teigia Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata, anksčiau veikusios mobiliosios komandos, teikiančios žemo slenksčio paslaugas, tai yra ŽIV, kitų infekcinių ligų ir mirčių nuo perdozavimo prevencija, pasiteisino su kaupu.
 
„Yra buvęs ne vienas atvejis, kai tokioje mobilioje klinikoje pradėdavo lankytis nėščia moteris, kuri švirkščiasi narkotikus. Pasirodydavo kartais labai vėlai – būdama septintą mėnesį nėščia. Socialiniai darbuotojai ją iš karto siunčia į mūsų centrą. Ji priimama gydytis, ištiriama dėl ŽIV, sifilio, kas yra svarbu, nes gali persiduoti vaisiui. Jeigu reikia, socialiniai darbuotojai nuveža pas ginekologą. Pernai buvo tokių atvejų, kad moterys kreipėsi vėlai ir paskui naujagimiams buvo diagnozuotas įgimtas sifilis. Todėl svarbu, kad nėščiosios būtų kuo anksčiau siunčiamos gydytis ir dar negimęs kūdikis būtų apsaugotas nuo apsigimimų bei mirtinų infekcijų“, - sako E.Subata.
 
Policijos duomenimis, tabore lankosi apie du tūkstančius švirkščiamų narkotikų vartotojų. „Pagrindinis uždavinys - pritraukti švirkščiamų narkotikų vartotojus į gydymo, pirmiausiai turiu galvoje ambulatorinį, ir socialinės integracijos paslaugas. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse gydymo aprėptis siekia maždaug šešiasdešimt septyniasdešimt procentų, pas mus gi - kažkur dešimt. Tiesiog nebuvo iki šiol galimybių priimti visus ir aktyviai įtraukti į gydymą.
 
Prieš kelerius metus su Vilniaus miesto apskrities policijos komisariatu ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentu turėjome trišalę sutartį. Jeigu policija sulaikydavo tabore švirkščiamų narkotikų vartotoją, duodavo siuntimą pas mus. Mes buvome įsipareigoję be eilės priimti tokius pacientus gydytis. Per tris mėnesius buvo atsiųsti šimtas dvidešimt du žmonės, jie visi atvyko ir gavo gydymą. Tai rodo, kad toks bendradarbiavimo modelis yra efektyvus, ir šiame plane taip pat yra numatytas bendradarbiavimas tarp skirtingų žinybų – policijos ir sveikatos priežiūros įstaigų“,  - sako E.Subata.

---

 
Komentaras
Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos narys Algirdas Sysas:

- Aš nelabai žinau, ką su taboru daryti. Daug metų esu šios komisijos narys, vieną kartą lankiausi tabore ir supratau, kad tai yra kova su vėjo malūnais. Buvęs meras Artūras Zuokas griežtai kovojo, pradedant namų griovimu ir visais kitais būdais, bet tai vis tiek nepadėjo. Jeigu yra poreikis, visada atsiras tiekimas.

Tik per švietimą, tai yra aiškinimą apie narkotikų žalą, galima kovoti su tokiais negatyviais dalykais.
Aišku, tabore turėtų būti „pastovus biuras“, kuris veiktų dieną naktį, o ne dvi valandas. Nes tie, kurie naudoja narkotikus, važiuoja į taborą visą parą. Bet vis tiek yra geriau negu nieko. Vienas kitas narkomanas pateks į tas gerąsias pinkles ir galbūt persigalvos. Bet žmonėms, kurie jau įnikę į narkotikus, vien kalbų neužtenka. Jiems reikia gydymo – ar tai būtų Minesotos, kita programa - yra įvairių gydymo metodikų. Bet pirmiausiai žmogus turi pats nuspręsti. Jeigu jis pats nesutiks – bergždžias reikalas.