Tikro aliejaus skonis
Marijampolės rajone ūkininkaujantis Mindaugas Smilgys į sostinę atveš linų, kanapių, garstyčių, rapsų ir mažai kam žinomų judrų aliejų. Judros – vienos seniausių ir labai vertingų kultūrinių augalų, tad ne vienam judrų sėklų aliejus gali tapti atradimu. 
Šalto spaudimo aliejus kartu su žmona Ieva gaminantis Mindaugas sako, jog šiandien vis daugiau žmonių pradeda suvokti, kad dešimt kartų filtruotas ir kaitintas produktas nėra naudingas.
 
„Kuo mažiau aliejus yra perdirbtas, tuo jis sveikesnis, o dažnai ir skanesnis. Tikras šalto spaudimo aliejus gaminamas ne aukštesnėje nei 43 laipsnių temperatūroje. Taip išsaugomos vertingosios medžiagos, fermentai, vitaminai. Toks aliejus turi spalvą ir skonį, natūralu, kad jo galiojimo laikas kiek trumpesnis nei masiniuose tinkluose parduodamo rafinuoto aliejaus“, – pasakojo senojo aliejaus spaudimo amato puoselėtojas.
 
Ūkininkų turgeliuose, taip pat ir mugėse jis jau turi nuolatinius klientus. Mindaugas pastebėjo, kad vis dažniau žmonės stengiasi išbandyti, o vėliau ir vartoti tokį aliejų, bent jau nedideliais kiekiais. Smilgių ūkis išskirtinis tuo, kad jie viską daro patys: ir augina, ir gamina, ir parduoda. Aliejaus vartotojai tai vertina.   
 
Sūriai – pagal senuosius receptus
Ukmergiškė Audronė Kazlauskienė siūlys ragauti daugybę sūrių. Anot ūkininkės, Kaziuko mugė – didžiausias metų renginys, tad ir ruošiamasi jam atitinkamai.
 
„Atvešime beveik dvidešimt rūšių sūrių, visiems pagal skonį: saldžių, sūrių, rūkytų, keptų. Žmonės įprastai ne po vieną, o bent po tris keturis ar daugiau perka, sunku net būtų įvardyti populiariausią. Tokio siūrio parduotuvėje nerasi, tai, matyt, ir susigundo išbandyti“, – sakė sūrių spaudėja. 
 
Tautinio paveldo sertifikatą turinčiame pieno ūkyje viskas gaminama rankomis, laikantis senųjų tradicijų, nenaudojant cheminių maisto priedų ir konservantų. Taigi, technologija ta pati, kaip gamino mūsų močiutės.
 
Brandina skilandžius 
Nuo lauko iki stalo – toks maisto gamybos kelias taikomas ir ekologinio ūkio savininkės Audronės Žilienės, gaminančios įvairius tautinio paveldo mėsos gaminius, ūkyje.
 
„Nenaudojame jokių cheminių priedų, ir tai mūsų nuolatiniai klientai jaučia. Vieni labiau mėgsta lašinukus, kiti dešrytę ar kumpiuką. Žinoma, į mugę atvešime ir tradicinių lietuviškų skilandžių. Jie jau pagaminti ir bręsta. Kuo ilgiau stovi, tuo skanesni“, – minėjo Raseinių rajone ūkininkaujanti moteris.
 
Sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė senuoju būdu gamina tiek jautienos, tiek kiaulienos produktus. Be to, ūkininkė augina senosios lietuviškos veislės kiaules.

Duona saldi be cukraus
Ukmergiškis Nerijus Kriaučiūnas į Kaziuko mugę atveš duonos, pyragų, ragaišių. Kartu su tėvu senojo kepimo amato tradicijas puoselėjantis vyras sako, kad taip iškepta duona tampa vis labiau vertinama ir mėgstama.
 
„Kepame pilno grūdo duoną, be cukraus, be mielių, pašauname į malkomis kūrenamas krosnis. Tešlą minkau rankomis. Žmonės jaučia tokios duonos skonį, sako, ji yra saldi, nors kepama be cukraus“, – pasakojo sostinės gyventojams jau žinomas duonos kepėjas.
Mindaugas pastebėjo, kad duona kepama iš savo sertifikuotame ekologiniame ūkyje išaugintų grūdų. Tad jos vertingumas dar didesnis.  

---

 
Legendiniai Smurgainių barankos
Jau pirmosiose Kaziuko mugėse ant prekystalių karaliavo riestainių eilės. Anot etnologo prof. Liberto Klimkos, į mugę jų atveždavo kalnus, net valtimis atplukdydavo. Riestainių galėjai rasti įvairiausių: su aguonomis, garstyčiomis, juodgrūdžiais, saldžiųjų ir kt. Tačiau patys populiariausi buvo Smurgainių barankos.
 
Mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas tvirtina, kad Smurgainių barankos nuo vokiškų riestainių skiriasi ne tik receptūra, gamybos būdu, bet ir išvaizda: jos yra apvalios be riestainiams būdingų užraitymų ir išsikišimų. Autentiškos Smurgainių barankos yra susuktos, traškia saldžia luobele ir saldžiu, šiek tiek tąsiu minkštimu. Jos formuojamos iš plokščių tešlos gabalėlių, įkišant į vidurį kelis pirštus ir sukant, kad pasidarytų garsioji barankų skylė.

Smurgainių miestelis (maždaug už 75 km į pietryčius nuo Vilniaus) nuo seno garsėjo ir savo meškininkais. Čia kunigaikščiai Radvilos maždaug XVII a. viduryje įkūrė meškų dresavimo mokyklą, vadinta akademija. Beveik nė viena mugė neapsieidavo be meškų šokdinimo.
 

---

Receptas

Kaziuko barankos

Reikės:
500 g kvietinių miltų,
8 g sausų mielių,
2 šaukštelių cukraus,
1,5 šaukštelio druskos,
1,5 šaukštelio aliejaus,
vieno kiaušinio,
125 ml drungno vandens,
1 kiaušinio baltymo aptepimui.
 
Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, mieles, cukrų ir druską. Po to įmaišykite šiek tiek paplaktą kiaušinį, aliejų. Minkant tešlą pamažu pilkite vandenį, kol tešla gerai sulips į kamuoliuką.
 
Stalą paberkite miltais ir minkykite tešlą 10–15 minučių, kol ji taps švelni ir elastinga. Į dubenį įlašinkite lašelį aliejaus, jame pavoliokite tešlą, kad ji pasidengtų aliejumi. Dubenį su tešla uždenkite ir palikite šiltoje vietoje, kad iškiltų. Kai tešlos masė padvigubės, galima pradėti gaminti barankas. Prieš tai per tešlą keliskart nesmarkiai suduokite kumščiu ir dar truputį paminkykite.
 
Iš tešlos atgnybkite 15 vienodų gabaliukų, juos suplokite, į kiekvieno gabaliuko vidurį įkiškite kelis pirštus ir sukite kol susiformuos barankos skylė. Kai jau bus gatavos, į skylę įkiškite visą ranką ir pasukant baranką susukite tešlą. Barankas sudėkite ant aliejumi patepto paviršiaus ir palikite apie 1 val., kol padvigubės. Tešlą kildinkite 23-24 laipsnių temperatūroje.
 
Užvirinkite didelį puodą vandens, į jį įpilkite miežių melasos (1 litrui – 50-80g). Sumažinkite ugnį ir dėkite barankas (ne daugiau kaip 4 vienu metu). Virkite vieną minutę, po to apverskite ir dar pavirkite minutę. Tada išgriebkite iš vandens ir sudėkite ant rankšluosčio, kad nusausėtų. Apvirtas visas barankas suguldykite ant kepimo popieriumi išklotos skardos, aptepkite kiaušinio baltymu ir kepkite 10-15 minučių orkaitėje, įkaitintoje iki 200-220 laipsnių, kol gražiai parus. Skanaus!