Pamiršta, kas yra sniegas?
„Nuo pat nepriklausomybės žiemos sportui buvo skiriamas mažesnis dėmesys. Vienu metu netgi keltas klausimas: ar nevertėtų atsisakyti žiemos aukštojo sportinio meistriškumo? Tačiau žiemos sporto federacijų atstovai privertė skeptikus keisti toną, - pasakoja Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas. – Kodėl mūsų rezultatai yra prastesni? Dėl to, kad skiriamas per mažas dėmesys. Visų pirma trūksta infrastruktūros: mums, biatlonininkams, reikia šaudyklų, gerai įrengtų trasų. Žinau, kad su tokiomis problemomis susiduria ir slidininkai, nors jiems yra šiek tiek lengviau – bent jau nereikia šaudyklos.
Mūsų sporto šakos yra ištvermės sportas, ir ne kiekvienas išdrįsta ateiti sportuoti. Maža to, kad susidarytų vaikų grupės, treneriai iš savo menko atlyginimo neretai netgi padengia privalomus mokestėlius“, - pasakoja pašnekovas, patikindamas, jog žiemos sportas Lietuvoje išsilaiko tik entuziastų dėka.
Jam kelia šypseną paaiškinimas, esą pagrindinė priežastis, kodėl mūsų šalyje ne taip sparčiai plėtojamas žiemos sportas – nepakankamai atšiaurios žieminio oro sąlygos.
„Taip gali pasakyti žmogus, visiškai neišmanantis sporto specifikos. Mūsų sporto šaka yra tuo dėkinga, kad nesame priklausomi nuo sniego, - akcentuoja A.Daugirdas. - Pasirengimas vyksta visus metus: šaudymas, dviračiai, riedslidės, bėgimas, plaukimas, irklavimas, bendras fizinis pasiruošimas – visi šie elementai parengiamuoju etapu reikalingi sportininkui. Tai, pasakykite, žiema turi įtakos, ar ne? Aišku, kad neturi! Be abejo, mums su sportininkais reikėtų nepamiršti, kas yra sniegas: jeigu yra galimybė, gerai būtų nuvažiuoti, tarkime, į kokį sniego tunelį. Pažengusieji tik spalio pabaigoje išvyksta treniruotis į sniego bazes, kur suvažiuoja sportininkai iš viso pasaulio.“
 
Pagrindinis trukdis: kur čiuožti?
„Širdį skauda ir su didžiausiu pavydu stebime artimiausias kaimynines šalis – Latviją, Estiją, Baltarusiją, kur kiekviename kaime stovi šiuolaikinė ledo arena, - sako garsaus sportininko Povilo Vanago mama bei dailiojo čiuožimo trenerė Lilija Vanagienė. – Lietuvoje yra tik dvi žiemos sporto šakų mokyklos – Kaune ir Elektrėnuose, kur treniruojasi sportininkai. Pagrindinis trukdis, žiemos sporto atstovams neleidžiantis pasiekti geresnių rezultatų – sportinių bazių nebuvimas. Neįsivaizduojate, kiek yra čiuožti norinčių vaikų – Kaune mes jau nesutelpame. Vyriausybė visai kitaip turėtų žiūrėti į sportą: turėtų siekti, kad tauta augtų sveika, o vaikai turėtų kur sportuoti.
Tai pagrindinė priežastis, kuri tikrai stabdo žiemos sporto augimą Lietuvoje.
Šiuo metu tikrai jaučiamės podukros vietoje. Mes, treneriai, negalime išleisti šimtų tūkstančių, treniruodami vaikus ir atsirinkdami tikruosius perliukus, kurių Lietuvoje tikrai yra. Kaip pavyzdys – Margarita su Povilu, laimėję medalius Europos ir pasaulio čempionatuose, čiuožėja Agnė Sereikaitė, neseniai iškovojusi bronzos medalį Europos čempionate. Tai parodo, kad mūsų tauta tikrai talentinga.“
 
Bando kurti viziją
„Ne taip ilgai dirbu departamente, tačiau problematiką pastebėjau iš karto, - prisipažįsta Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius. – Iš karto paklausiau sporto šakų federacijų, kokios, jų manymu, yra priežastys. Jie atsakė, kad taip yra dėl nestabilaus arba trumpalaikio didesnio finansavimo iš pagrindinių šaltinių – departamento ir olimpinio komiteto, stokos.
Pasižiūrėjus ir giliau įvertinus, finansavimas yra, bet jis padidėja būtent olimpiniais metais, ir galbūt nėra pakankamas. Bet pagrindinės priežastys galbūt kitos – nėra aiškios sportininkų rengimo sistemos, centrų, kuriuose būtų ruošiami žiemos sporto šakų atstovai.
Su žiemos sporto šakų atstovais turėjome tris posėdžius: kalbėjome būtent apie jų šakų perspektyvą ir sutarėme, jog žiemos sporto šakų plėtros niša galėtų būti labiau orientuota per savivaldos ir federacijos santykį. Šiuo atveju matome galimybes tam tikrose savivaldybėse, kuriose yra sukurta infrastruktūra: Ignalinoje, Druskininkuose, Anykščiuose arba Vilniuje. Kur yra įrengiamos slidinėjimo trasos, galėtų atsirasti tam tikros sportininkų rengimo bazinės vietos.“
Anot E.Urbanavičiaus, reikalai pajudės po savivaldos rinkimų, kuomet bus galima tartis, kuriose tiksliai vietose tokie centrai galėtų būti įkurdinti.
 
Komentarai
Keliautojas, „Snaigės“ žygių organizatorius Algimantas Jucevičius:

- „Snaigės“ žygius, slidinėjimus organizuoju jau keturiasdešimt metų. Dalyvių skaičius nuolat auga. Kai prieš dvejus metus buvo palanki žiema, surengėme apie dvidešimt žygių. Susirinkdavo tūkstantis, pusantro tūkstančio dalyvių. Jų amžius – nuo trylikos iki 83-ejų. Šią žiemą jau surengėme du žygius.
Kadangi čia, Vilniuje, nėra sniego, važiavome slidinėti trisdešimt kilometrų už Vilniaus. Ten susirinko beveik septyni šimtai žiemos pramogų išsiilgusių vilniečių.
Vadinasi, žmonės supranta buvimo gamtoje naudą, aktyviai sportuoja ir išnaudoja žiemos sporto teikiamas galimybes.
 
VšĮ „Sveikas miestas“ direktorius Mantas Paulauskas:

- Tikrai turime geras sąlygas ir galimybes plėtoti snieglenčių ir slidinėjimo laisvuoju stiliumi sportą.
Jeigu slidininkams jau reikia važiuoti treniruotis į Alpes, Tatrus, snieglentinkams kalno papėdėje užtenka kokių keturių penkių šimtų metrų sniego parko, kuriame galėtų šokinėti ant tramplinų ir daryti įvairiausius triukus.
Slidinėjimas mūsų šalyje kultivuojamas jau dešimtimis metų. Ignalinoje baigiamas statyti sporto centras - tai sudarys geresnes sąlygas biatlonui profesionaliai plėtoti.
O Vilniuje sėkmingai renovuotas Liepkalnio projektas.
Turėsime vieną geriausių kalnų Baltijos šalyse su devyniais keltuvais.
Aš manau, užaugo nauja sportininkų ir trenerių karta. Taip pat atėjo nauji vadybininkai, netgi Kūno kultūros ir sporto departamente pasikeitė vadovybė. Žodžiu, ateina žmonės, kurie žino, kaip ir ką reikia daryti, kaip ieškoti finansų. Teisingai sudėliojus biudžetus, europinius pinigus, išvysčius projektus, žiemos sportui tikrai viskas dar prieš akis.