Būtent tokį atsakymą tikina dažnai išgirstantys judėjimo negalią turintys žmonės išsikvietę pavėžėjus. Būna, kad atvykę ir pamatę žmogų neįgaliojo vežimėlyje vairuotojai apsisuka ir dumia tolyn. „Jeigu automobiliai nepritaikyti, tuomet reikia ardyti neįgaliojo vėžimėlį, įkelti į bagažinę, persėsti pačiam. O vairuotojai dažnai nenusiteikę padėti“, – problemą iškėlė judėjimo negalią turintis Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) narys Laurynas Dovidavičius.
Žmonės su judėjimo negalia pasakoja, jog ne visi privatūs pavėžėjai sutinka juos vežti, nes jų automobiliai nėra tam pritaikyti. O „Socialinio taksi“, paslaugas teikiantis Vilniaus ir Klaipėdos miestuose bei Klaipėdos ir Ukmergės rajonuose, turi tik dešimt automobilių. Vien Vilniaus mieste kas mėnesį sulaukiama 700-800 užsakymų.
Pasiruošimo – nulis
„Gauti pritaikytą privačių pavėžėjų automobilį yra beveik neįmanoma. Jeigu automobiliai nepritaikyti, tuomet reikia ardyti vėžimėlį, įkelti į bagažinę, persėsti pačiam. Tai užima laiko ir energijos, juolab dažnai tenka raginti vairuotojus padėti, – aiškino L.Dovidavičius. – Man netgi pasitaikė situacija, kad prie manęs privažiavo užsakytas privačių pavėžėjų automobilis, pamatė, kad aš vežimėlyje, pravažiavo ir atšaukė užsakymą. Teko kviesti kitą taksi. Gerai, kad nebuvo svarbus reikalas, o jeigu kur nors skubėčiau?“
Jis pabrėžė, kad norint išvengti tokių situacijų, pavėžėjai turėtų būti apmokomi, kaip elgtis su žmonėmis, turinčiais negalią.
„Svarbu, kad visi privatūs pavėžėjai, nesvarbu, su pritaikytais automobiliais ar ne, pereitų tam tikrus kursus, kur būtų išmokyti, kaip elgtis ne tik su vaikštynėmis ir vežimėliais, bet ir su pačiais žmonėmis, turinčiais negalią. Nemažai vairuotojų to visiškai nesugeba, – sakė Lietuvos žmonių su negalia sąjungos narys Laurynas Dovidavičius. – Kiek man teko važinėti, tikrai pasitaikydavo atvejų, kai vairuotojai elgdavosi nemandagiai, daliai netgi reikėdavo įrodinėti, kad pats neįlipsiu. Nežinau, ar jie nemato situacijos, ar nenori jos matyti.“
L.Dovidavičius pasidalijo, kad anksčiau aktyviai naudodavosi „Socialinio taksi“ paslaugomis, bet jiems pakėlus kainas kelionės kartais tampa brangesnės, nei renkantis privačias paslaugas. „Man išvis atrodo, kad reikėtų palengvinti žmonių su negalia gyvenimą, pavyzdžiui, pritaikyti nuolaidas. Ne visi gali skirti tiek pinigų pavėžėjų paslaugoms, o daugelis neturi jokios kitos alternatyvos“, – teigė jis.
Jam pritarė ir judėjimo negalią turinti LŽNS narė Vida Kėlaitė. Jos teigimu, kartais „Socialinis taksi“ ne gelbėja, o apsunkina situaciją.
„Socialinis taksi taip pat nėra tinkamas jo prireikus spontaniškai. Automobilį reikia užsisakyti gerokai iš anksto, apie mėnesį prieš, o planai gali per tą laiką pasikeisti. Juolab kad net suplanavus kelionę ir atėjus tai dienai iš „Socialinio taksi“ gali išgirsti: „Atsiprašome, jūsų paimti negalime“,“ – atkreipė dėmesį V.Kėlaitė.
Turi tik dešimt automobilių
„Socialinio taksi“ paslaugas teikia Vilniaus miesto, Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono ir Ukmergės rajono savivaldybės, tačiau iš viso šiuo metu yra tik dešimt automobilių. O vien Vilniaus mieste kas mėnesį sulaukiama 700-800 užsakymų.
„Net negalime priimti visų užsakymų, nes prioritetą teikiame žmonėms, kurie keliauja į gydymo įstaigas. Dar yra daugybė žmonių, kurie norėtų keliauti į banką, paštą ar kitais tikslais, todėl būtų šaunu, jeigu atsirastų daugiau įmonių ar institucijų, pajėgiančių pavėžėti žmones, kurių mes nebespėjame surinkti“, – sakė „Socialinio taksi“ administratorė Elžbieta Perveinis.
Ji teigė, kad asmenys, kuriems yra nustatytas transporto paslaugų poreikis, vykdami į gydymo įstaigas, moka fiksuotą kainą – 3,5 euro už kelionę į vieną pusę, nepriklausomai nuo kelionės trukmės ir atstumo, likusią dalį kompensuoja Vilniaus miesto savivaldybė. O komercinės kelionės kaina priklauso nuo individualių asmens poreikių ir kelionės maršruto.
Specialistė aiškino, kad gauti žmonėms su judėjimo negalia pritaikytų automobilių yra itin sudėtinga, Lietuvoje tuo užsiimančių įmonių beveik nėra.
„Automobiliai yra pritaikomi įrengiant rampas, yra diržai, kuriais prisegamas vežimėlis, taip pat automobilyje yra prisegamas ir pats žmogus. Negalime įsigyti daugiau automobilių, nes jų pritaikymas kainuoja tikrai didelius pinigus ir Lietuvoje nėra pakankamai įmonių, kurios galėtų tai padaryti. Todėl šiuo metu turime tik vieną tuo užsiimantį partnerį“, – pagrindinį sunkumą pristatė administratorė.
Nori įtraukti privatininkus
Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentė Indrė Širvinskaitė patvirtino, kad pavėžėjimo paslaugų stygiaus problema tikrai pažįstama – žmonės su judėjimo negalia jaučiasi išduoti, kadangi negali paprastai pasinaudoti paslaugomis.
„Daug kas pritars, jog dažnai pavėžėjimas žmonėms su negalia yra matoma kaip socialinė paslauga, tačiau ji nėra teikiama pakankamai gerai. Atsiradus daugiau pavėžėjimo į medicinines įstaigas paslaugų pasimatė, kad dar mažiau socialinio pavėžėjimo paslaugų lieka įvairioms žmonių su judėjimo negalia veikloms – o jų gyvenimas juk nesustoja“, – atkreipė dėmesį I.Širvinskaitė.
Forumo prezidentė taip pat akcentavo infrastruktūros trūkumą. Pasak jos, pritaikyto transporto yra ir jį būtų galima panaudoti įtraukiant ir privatųjį sektorių. Dalis privataus verslo jau ir patys imasi iniciatyvos.
Tačiau LŽNS projektų vadovė R.Šidlauskaitė įspėjo, kad be reikiamų įstatymų privatus sektorius galėtų pasinaudoti situacija kaip būdu pasipelnyti.
„Ką matome iš, pavyzdžiui, viešbučių pritaikymo žmonėms su negalia, dėl šiek tiek modifikuotų kambarių, įėjimo, šie dažnai paprašo sumokėti dvigubai ar net trigubai daugiau nei už įprastą kambarį. Jeigu įkainis bus didelis, žmonės mažiau naudosis šia paslauga ir kyla tikimybė, jog įmonės pradės skleisti informaciją – mes įsigijome automobilius, bet niekams jų nereikia, – sakė R.Šidlauskaitė. – Todėl reikia aiškiai nustatyti, kaip turėtų atrodyti kainos. Prieš kurį laiką buvę Seimo nariai aktyviai domėjosi šiuo klausimu, bet valdžia keitėsi ir klausimas buvo paliktas. Reikėtų vėl jį kelti ir kalbėtis su įstaigomis ieškant išeičių.“
Komentaras
Seimo Asmenų su negalia teisių komisijos pirmininkė Indrė Kižienė:
.jpg)
- Paslaugą „iš taško į tašką“ siūlančios pavėžėjimo įmonės mums jau žinomos. Esu susidūrusi su keletu pastebėjimų iš asmenų su negalia, jie kalbėjo, kad ne tik nėra pakankamai pritaikytų automobilių, bet ir yra ribojamas įsėdimo laikas. Aš pati matau didelę bėdą, kurią tikrai reikėtų spręsti. Net ir komisijoje bandysime kelti klausimą, kaip galėtume spręsti šią problemą. Birželio 28 dieną įsigalioja Paslaugų pritaikomumo įstatymas, į aktus perkelta įstatyminė direktyva, bus įdomu, kaip tai įgyvendins.
Kalbant apie privačias įmones, pradedant kurti naujas paslaugas nori nenori reikia finansinės paramos. Girdisi visokių pastebėjimų, kad nėra tokio didelio poreikio, kuris atpirktų investicijas, tačiau tai nėra pasiteisinimai. Jeigu yra teikiamos tokios paslaugos, jos turi būti užtikrintos. Todėl reikia sužiūrėti visus punktus, kad nekiltų noras pelnytis iš tikrai reikalingų paslaugų.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: