- Suskaičiavote, kad dirbate jau trisdešimt šešerius metus. Ar daug pokyčių per tą laiką įvyko psichiatrijoje?
 
- Išties, jų būta daug. Psichiatrija pamažu atsikratė ją ilgą laiką lydėjusios stigmos. Jei anksčiau į psichikos sveikatos specialistą žmonės kreipdavosi su tam tikra baime ir dažniausiai tik kraštutiniu atveju, kai sutrikimai būdavo itin ryškūs, priskiriami vadinamajai sunkiajai psichiatrijai, dabar viskas kitaip – rūpinimasis psichine sveikata yra ant bangos, daug žmonių drąsiai kreipiasi pagalbos nelaukdami, kol problema įsisenės. Tiesa, gal anksčiau nebuvo tiek daug neurotinių, panikos, miego sutrikimų kaip dabar.
Mano karjeros pradžioje buvo labiau koncentruojamasi į medikamentinį gydymą, dabar matome kitą modelį – einama į emocinę pagalbą pacientui. Džiugu, kad žmonės vis labiau įsisąmonina, jog problemas galima spręsti ne tik tabletėmis, bet yra ir kitų efektyvių metodų, pavyzdžiui, psichoterapija, kuri šiuo metu tikrai išpopuliarėjusi...
 
- Ar jums teko susidurti su dabar plačiai aptarinėjama vadinamąja „sovietine psichiatrija“?
 
- Studijuodama ėjome į psichiatrines ligonines, susipažinome su tuomečiu gydymu ir tvarka, tačiau dirbti pradėjau ambulatorinėje grandyje, kur vis dėlto buvo kitokie metodai ir kitoks požiūris į pacientą. 
Jau pats psichikos sveikatos centrų atsiradimas Lietuvoje buvo didelis žingsnis į kitokią, prieinamesnę pagalbą žmogui. Nes atėjome su komanda, kurioje yra psichiatras, psichologas, slaugytojas, socialinis darbuotojas... ta įvairovė lemia įvairiapusę pagalbą.
 
- Vilniuje tarp jaunesnio amžiaus, aukštesnes pajamas gaunančių žmonių gan populiaru turėti „savo“ terapeutą. Ar jaučiamos tokios tendencijos Raseiniuose?
 
- Kuo didesnis miestas, tuo daugiau galimybių, didesnė specialistų pasiūla. Tačiau galiu paliudyti, kad pas mus besikreipiančių taip pat daug. Visa komanda daug dirbame – net ir Lietuvos mastu suteikiame daug paslaugų. Nors kreiptis į psichikos sveikatos specialistus Raseiniuose nėra virtę mados reikalu, džiugu, kad žmonės pas mus ateina be baimės. O jei kuris ir nuogąstauja, po pirmų konsultacijų tai baigiasi.
 
- Kaip manote, poreikis kreiptis į psichoterapeutą kartais nėra nulemtas ir to, jog žmonės vis labiau susvetimėja?
 
- Visi atvejai skirtingi, dėl ko žmonės kreipiasi. Tačiau kad pastaruoju metu trūksta paprasčiausio bendravimo, tikrai galiu paliudyti. Kartais tam tiesiog nelieka energijos, nes darbas darbą gena, lydi nuolatinė įtampa, stresas, laukia buitis ir žmogus galiausiai pasijaučia vienišas savo kasdienybėje.
Visiems mums reikia su kuo nors kalbėtis, pasidalinti išgyvenimais, kuo nors pasitikėti. Laiką, skirtą bendravimui, dabar užpildo naršymas internete, socialiniuose tinkluose. Tai net įgauna priklausomybės formą – žmogus nejučia atsiduria kitoje realybėje.
Net šeimose ne visi kalbasi, o reikėtų. Santykiuose tampame robotizuoti, nekalbame apie problemas, bet vis vien apie jas galvojame ir tada jos ima rodytis be galo didelės.
Neaišku, iki ko tai gali išsirutulioti, ir koks gali būti galutinis rezultatas. Todėl tikrai reikalingas psichologas, psichoterapeutas, kuris išklausys, priims tave tokį, koks esi.
 
- Vadinasi, kartais tiesiog naudinga pasikalbėti su draugu ar artimuoju?
 
- Žmogui jo problema kartais atrodo labai didelė, svarbi, būna, įlenda į galvą ir niekaip neiškrapštysi, bet jei jis pasidalina su kitais, išgirsta kito patirtį, neretu atveju pamato, kad jo bėda ne tokia jau ir rimta. Pokalbio metu netgi išryškėja koks nors sprendimas.
Toks išsiventiliavimas tikrai reikalingas. Šiandienos aplinka itin stresinė, nenuspėjama, reikia daug dirbti, slegia nežinomybė, kas ir kaip bus. Dėl to svarbu nepamiršti savęs. Jei būsi emociškai stabilus, lengviau pakelsi ir iššūkius.
 
- Jaunoji karta jau užaugo su išmaniaisiais įrenginiais, socialiniais tinklais. Tai žmonės, nuo mažens gyvenantys pusiau virtualiame pasaulyje...
 
- Tikrai neramu matant, kaip nuo mažens apkraunama psichika įvairia informacija, vaizdais. Šeima pietauja, tėvai pasodina vaiką į maitinimo kėdutę, įduoda į rankas planšetę ir jį maitina...
Žmonės dar gerai nesuvokia, koks žalingas šis reiškinys. Gyvas buvimas kartu reikalauja pastangų. Paprasčiau eiti lengviausiu keliu, kad reikėtų mažiau savęs atiduoti – duodame telefonus ir sėdėkite prie jų.
Jau daug metų mūsų centre dirba vaikų ir paauglių psichiatras ir matome, kaip auga sutrikimų skaičius – dėmesio aktyvumo, autizmo formų... Anksčiau to tikrai tiek nebūdavo. Kuo toliau, tuo daugiau visuomenėje skubėjimo, o su tuo ateina nerimas ir net panika.
 
- Pernai atliktas tyrimas parodė, kad kas penktas paauglys vartoja raminamuosius.
 
- Vaikams medikamentinis gydymas skiriamas tik būtinu atveju. Pirmiausiai, jei įmanoma, emocinius dalykus stengiamės išspręsti su psichologo konsultacija, psichoterapiniais metodais, keičiant požiūrį į save. Tik išbandžius šiuos būdus, jei nepavyksta padėti, skiriami vaistai.
Negalėčiau patvirtinti, kad medikamentinis gydymas pas mus taip plačiai taikomas, nors, kaip minėjau, daugėja sutrikimų, kuriems gydyti jo reikia.
 
- Bet ar tėvai siūlydami raminamuosius nedaro meškos paslaugos savo vaikams?
 
- Lietuva apskritai yra viena iš šalių, naudojanti daugiausiai trankviliantų. Skandinavijoje įprastesnis gydymas antidepresantais. Pas mus tokia tradicija susiklostė ir dėl to, kad trankviliantų paskyrimas Lietuvoje ilgą laiką buvo per daug lengvai prieinamas. Vis tik mes, psichiatrai, į tai žiūrime itin atsargiai ir šiuos vaistus skiriame labai dozuotai, kad neišsivystytų priklausomybė. Jie veikia trumpai ir yra tik ugnies prigesinimas. Kuri, nepaisant to, vis tiek dega. Todėl reikia ieškoti priežasties, analizuoti simptomus ir adekvačiai gydyti.

---

 
Dosjė
Gydytoja Ramutė Gailiuvienė Kauno medicinos institute baigė psichiatrijos rezidentūrą. 1989 m. įsidarbino Raseinių ligoninėje, 1999 m. naujai įsteigtame Raseinių psichikos sveikatos centre.
Baigė Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą, įgijo egzistencinės krypties psichoterapeuto diplomą.
Nuo 2004 m. vadovauja Raseinių psichikos sveikatos centrui.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!