Pradedam dvidešimt aštuntus metus. Natūralu, kad per tiek laiko pasikeitė žurnalistų ir kitų redakcijos žmonių kartos. Švenčiam tik jubiliejus, nes rugsėjo vidurys toks įtemptas, kad džiaugiesi laisvą savaitgalį gavęs. Taigi užteko užsisakyti maisto iš šalia esančios kinų virtuvės ir čia pat patraukus nuo stalų popierius, peles bei klaviatūras susėsti bendrų pietų.
 
Kabinetai nedideli. Tačiau pravėrus duris gaunasi kažkas panašaus į bendrą erdvę, kur geriau pašnekovą girdi, negu matai.
Ačiū Dievui, niekas manęs nepaklausia to, ko kiekvienais metais. Kaip pradėjau, iš kur sumanymas, kiek daug energijos turėjau išeikvoti, kol gimė „Lietuvos sveikata“.
Paliksim atsakymų vakarą jubiliejui. Man kraujyje visų pasaulio redakcijų žmonių klausimas – kas į numerį? Kiekvieną kartą jis skamba vis kitaip.
 
Šiemet temas mėto pandemija. Neramios žinios. Blogos naujienos. Prošvaistės. Žinutės, reportažai, korespondencijos, žurnalistiniai tyrimai.
Savaitraščiai kaip ir knygos. Kiekvienas turi skaitymui savo erdvę. Spausdintas žodis neišnyksta, paspaudus shut down.
 
Socialinių tinklų revoliucija masina. Niekur nuo jos nepabėgsi.
- Redaktore, galiu „Lietuvos sveikatos“ gimtadieniui skurti padorų instagramą? - anądien krestelėjo garbanėlėmis jaunoji kolegė Giedrė.
- Aišku, pirmyn, nesu savižudis eiti prieš naujoves. Komanduok paradui.
Janis iškišęs galvą virš savo ekrano kvadrato svarsto apie galimybių šulinį. Abiem iki trisdešimtmečio dar toli, tad ir jų kalbos - nauji vėjai. Tik gaudyk.
Jei tik jiems įdomu. Laukiam naujų užduočių.
 
Jiems nepasakysi užteks. Turim puikų portalą lsveikata.lt, autorinį tv langą. Esam pirmi savo nišoje ir nematau, kas čia gali užbėgti už akių. Bet kuo daugiau turi, tuo daugiau trūksta.
Laikraščio pozicijos tvirtos. Net karantino sąlygomis jis pasiekė skaitytojus. Redaktorė Deimantė, atsakingoji sekretorė Lina, dizainerė Kristina, visų foto, filmavimo, kompiuterių meistras Vladas, visų redakcijos finansų griežtoji tvarkytoja Regina su „Lietuvos sveikata“ daug metų. Todėl jų nereikia klausti, kodėl pasaulio tendencija savaitraščiai, ypač specializuoti, išgyvena pakilimą. Mums nereikia konkuruoti su portalais, televizija.

Teatras neturi tikslo surinkti visų kino salių. Į jį ateina tie, kurie žino, ko nori.
Nuo strategijos nesunku atitrūkti, gaudyti populiarumą, tačiau neįsivaizduoju, kaip grįžti atgal į tai, kame matai profesijos ir kuriamo žiniasklaidos produkto vertę. Todėl ir nesijaudinu. Net džiaugiuosi, kiekvieną rytą atėjusi į redakciją.
 
Mums svarbiausias konkretus Lietuvos sveikatos skaitytojas. Per tiek metų, nors tai realiai neįmanoma, atrodo pažįstų kiekvieną. Bent jau jo rūpesčius. Žinau, kaip ten ligoninėje ar PSPC reikalai, nujaučiu, yra žinučių, kas po politikų sveikatos įstatymų paklodėmis vyksta.
Didžiausias šių metų atradimas sveikatos sistemoje - jaunimas. Jaunieji medikai. Kitaip mąstanti generacija. Jie, ne kas kitas, visuomenę atkratė nuo kyšių, viens du išmokė save, išsilavinusį specialistą, gerbti, pademonstravo, kaip paprasta su kelioniniu lagaminu atsidurti tikrame lėktuve. Ir be jokių sriūbavimų apie privalomai gerbtiną abstraktų gydytoją, kuris būtinai turi nešti širdį ant delno. Nepaisant nieko.
 
Kai tyrinėji gyvenimą, pats įdomiausias dalykas, kuris gali nutikti yra suvokimas, kad kai viskas keičiasi, o tu turi galimybę suktis įvykių centrifugoje. Analizuoti ir dalintis. Sutikti žmonės, artėja, tolsta, tampa draugais arba net bendradarbiais. Faktai kaip burbulai. Vieni muilo, kiti - minkštesnės konsistencijos, būna ir švininių. Kartą per savaitę. Ketvirtadieniais stabteli, nes kartu su tūkstančiais skaitytojų imi į rankas naują savaitraščio egzempliorių.
Po to redakcijos pasitarimas. Ir dar daug kartų. Planuojam kitą numerį.
Negali nieko būti daugiau motyvuojančio tarnauti „Lietuvos sveikatai“.