Spontaniškas pokalbis ant M.Mažvydo bibliotekos laiptų. Feisbukas - visagalis. Šalia sėdintis vaikinukas - aktyvus fb draugelis. Laikinamės, pasikomentuojame. Šarūnas kaip visada turi rimtą klausimą. Perspėja, atsakyme neturi būti „širdis ant delno“, „gyvenimas paaukotas kitiems“, „rūpesčiu ir žiniomis apgaubiantis kiekvieną pacientą“, jokių ten bemiegių naktų ar paaukotų laisvalaikio valandų. Jis - būsimasis medikas, kuris rinkosi ne kokią ten misiją ar pašaukimą, o gerą, paklausų darbą.

Ach, tu išstypęs, ironiškas drieže, žirgliojantis ant užpakalinių kojų. Rankomis nesulenkdamas kelių galėtum pasikasyti kulnus, tačiau vargo nemačiusiais pirštukais groji variacijas telefonu ir net nesiteiki pavaidinti, kad nesitiki iš manęs nieko kito, ką jau šimtus kartų esi girdėjęs.
 
Dar mestelėjo: „Netrolinkim apie babkes. Jų užsidirbsiu! Be problemų. Ok.“
„Tada apie karjerą. Aukščiausias tavo profesijos laiptelis dabar scenoje“, – sakau. Ten, kaip tyčia, - sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga lydimas nepatenkintos tuo, ką girdi, minios baubimo. Vėl dėsto tiesas apie nekenčiamą brolį alkoholį. Ne tik popierius iškenčia viską. Skaičiai taip pat.
 

Valdžioje - blaivybės sargai, ir še tau, boba devintinės, ėmėm gerti daugiau už rusą. Tiesiog planetos juodoji skylė. Statistika tokia - miestiečiai daugiau už kaimiečius miršta nuo alkoholio sukeltų ligų.  

 
„O aš mažas į kaimą važiuoti bijodavau. Ten priešais parduotuvę ant purvinos žemės gulėdavo girtuoklis. Man atrodydavo, kad jis miręs, o suaugusieji praeidavo pro šalį, tarsi taip ir turėtų būti“, - prisimena Šarūnas.
„Šitie, žmogau, nestatistiniai, - sakau jam. - Jų nebelieka ir tiek. Kiti, kurie turi giminių, o šie galimybių, nuo įsisenėjusių kepenų cirozių ir kitų priklausomybių sukeltų negalavimų galus atiduoda aukščiausio lygio ligoninėse. Taip didžiųjų miestų juodoji statistika patręšiama siaubą keliančiais skaičiais.“
Veryga baigė kalbėti. Sargybinių apsuptyje nuėjo duoti eilinio interviu. „Ne man „verygintis“,“- numoja ranka fb draugas.
 
Ką gi. Sistema pilna kitokių direktorių. Darbas - nervingas. Atsakai už viską, todėl esi nuolat kaltas. Kadencija - penkeri metai. Jeigu pasiseks laimėti konkursą, įmanoma darbą pratęsti dar penkeriems. Todėl, kad valdiškame darbe, kaip sako... parodau smiliumi į dangų, per dešimt metų vadovas išsikvepia ir nebeturi jokios padoresnės minties nei strategijai, nei taktikai.
 
Kadangi šeima, namai, Rotary klubas, draugai ir geri kaimynai užgyvenami ne per vienerius metus, važiuoti susikrovus mantą į kitą respublikos kampą tam, kad vėl laikinai perimtum kitos įstaigos vairą, ne visi, tiksliau, beveik niekas nenori. Todėl gyvensime vadovaudamiesi principu: šiandien aš – viršininkas, tu - pavaldinys, o rytoj atvirkščiai. Apsimokės gyventi itin draugiškai. Griežtumas po penkerių metų gali būti suprastas kaip „užsisėdimas“, už kurį keršijama.
 
Pirščiukai sustingo. Truktelėjo kaulėtas petukas. „Kol tau tai pardės rūpėti, - toliau nevynioju į vatą, - dirbsi sistemoje, kuri įgrūsta į patį šlykščiausią reikalą. Tapo supriešinta su visuomene. Prasidėjo nuo paprastų dalykų: lipdukų su šypsenėlėmis ant durų - kovos su kyšiais signalas. Žmonės suprato jį visai kitaip. Medikai tapo kyšininkais, kurie patys prašosi atgailos: „būkit geri, nebeneškit tų dešimties kiaušinių iš po savo vištelių užpakalių“. Įsivaizduok tokius paveikslėlius ant Vyriausybės, Seimo narių durų. Arba policijos, STT...
 
Šeimos daktarai, specialistai išgręžti kaip citrinos. Be to, jie nuolat skaičiuoja. Vienos paslaugos apsimoka, kitos - gydymo įstaigą stumia į bankrotą. Eilės pas gydytojus varo iš proto. Paskutinėmis žiniomis problemą spręs įprastu būdu. Pirma eiles uždraus, paskui daužys baudomis.“  
 
„Tai ką daryt?“ - galų gale gerbt pradėjo.
„Ne viskas taip blogai. Medikų trūksta, - paguodžiu. - Jeigu seksis, trisdešimties būsi graibstomas kaip karšta bandelė. Tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties jau užsitarnausi vardą ir jausi visa ko vertę. Na, o šešiasdešimties, deja, išgirsi apie nusėdusius akumuliatorius ir nuostabą, kad vis dar triniesi, neužleidi vietos.“
Tokia ta mūsų „Laisvė rokenrolui“. Jai labai trūksta norinčių ir galinčių garsiai pasakyti „Ne“. Ribos peržengtos.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!