- Kai aktyviai sukatės visuomenės reikaluose, savaitgaliais turbūt šeima nori turėti jus VISĄ. Pavyksta?
 
- Įvairiai. Šeima įpratusi, kad mano darbas nėra nuo aštuonių ryto iki penktos valandos vakaro. Jis yra visuomet. Be to, savaitgaliais taip pat tenka būti įvairiuose susitikimuose, o šiokiadieniais tenka iki vėlumos derinti įvairius reikalus telefonu ar kompiuteriu. Stengiuosi kiek įmanoma planuoti laiką, kiek tai nuo manęs priklauso, nes kokia nors krizė ar krizelė gali ištikti bet kada, kai atrodo, kad dabar bus ramiausias laikas. Stengiuosi, kad galėčiau būti maksimaliai su šeima, su vaikais pasinerti į jų žaidimus ir veiklas.
 
- Vadinasi, darbas Seime nėra palankus motinystei? Jūsų kolegė Morgana Danielė skundėsi, kad parlamente nėra vadinamojo mamos kambario, sprendė klausimą, kad toks būtų įrengtas. Teko kada į Seimą su kūdikio vėžimėliu atvažiuoti?
 
- Bet kokio darbo derinimas su motinyste nėra paprastas. Reikia daug planuoti, būti apgalvojus įvairius scenarijus. Kai vaikai pradėjo eiti į darželį, tapo lengviau. Nors man vaiko kambario neprireikė, jis turi būti visose įstaigose – tai yra tiesiog požiūrio į mažuosius ir jų tėvus klausimas. Seimo narės neturi vaiko priežiūros atostogų, nes dirba ne pagal Darbo kodeksą. Kaip ir nėra atostogų, apibrėžtų savaitgalių. Turime vadinamąsias gimdymo atostogas, tačiau dirbant Seimo valdančioje daugumoje su nedidele daugumos balsų persvara, negalėjau leisti sau ir jų. Ateidavau į balsavimus atlikti svarbiausios Seimo nario pareigos. Pirmąsyk – praėjus trims savaitėms po gimdymo. Kiti įsipareigojimai truputį apstojo, bet komiteto posėdžius vesdavau nuotoliu su šalia miegančiu kūdikiu. Atsiradusi nuotolinio darbo galimybė gerokai palengvino derinimo iššūkius.


 
- Vis daugiau kalbame apie moterų lyderystę. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė neseniai konferencijoje skatino lyčių lygybę, kviesdama pralaužti vadinamąsias „stiklo lubas“. Įdomu tai, kad Lietuva pirmauja ES pagal moterų mokslininkių ir inžinierių dalį 64 procentais.
 
- Džiugu dėl tokių skaičių. Tačiau išsilavinimas – viena. Klausimas, kiek vėliau tų moterų tęsia darbą tokiose srityse. Valstybė turi padėti derinti šeimos ir darbo reikalus. Tai svarbu ne vien dėl to, kiek moterys gali duoti valstybei, įvairioms profesijoms. Tai svarbu ir jų saviraiškai, tobulėjimui norimose srityse.
 
- Jums, matau, pavyksta. Ar politikoje galima patenkinti savo smalsumą?
 
- Visada su smalsumu stebėjau politinius procesus, tėvų, muziejininkų, veiklą Nepriklausomybės aušroje. Todėl viską dariau ir stengiausi dirbti ten, kur širdžiai artima. Net nereikėjo rinktis – dažnai, atrodo, taip susiklostydavo aplinkybės, kad buvau ten, kur reikia būti, kur atrodė pilietinė pareiga šaukia. Taip, pavyzdžiui, atsirado jaunimo iniciatyva, virtusi peticija Europos Parlamentui „Apgink Baltijos jūrą, kol ne vėlu“ ar kitos iniciatyvos, kurias tęsiau dirbdama Europos Parlamento nare ar vėliau Seimo nare, Europos reikalų komiteto pirmininke, Seimo vicepirmininke.


 
- Turbūt tėvelių veikla ir skatino meilę Lietuvai? Ne kiekvienas tris dukras vedėsi į nepriklausomybės mitingus.
 
- Neabejotinai. Esu dėkinga tėvams, kad vedėsi į mitingus, kad visi važiavome į Baltijos kelią. Kaip vaikas pamenu Sausio 13-ąją: man tai buvo didelės skriaudos ir neteisybės jausmas. Matyt, tai apibrėžia ir jausmą valstybei, jos žmonėms. Jausmą apie tai, ką verta ir reikia ginti.
 
- O esate baigusi… Dailės akademiją bei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją! Griežtas statutas, teisės aktai, įstatymai meninės sielos Seime nemarina?
 
- Kai ten mokiausi, aktyviai dalyvavau Jaunųjų konservatorių lygos (JKL) veikloje. Studijose jaučiausi kiek per konkreti, o politinėje ir visuomeninėje veikloje – laisvesnio tipažo, nei stereotipiškai įsivaizduotume politikus.
Pasukau politikės keliu natūraliai – augau pilietiškoje, laisvę mylinčioje šeimoje, todėl šis posūkis nebuvo netikėtas, kaip ir veikla minėtoje lygoje, prisijungimas prie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų. Nesvarbu, ką ir kur studijuosi, svarbiausia, kuo domiesi, kokios vertybės įdiegtos.



- Vis tiek Muzikos ir teatro akademijoje įgyti įgūdžiai kaip nors turi pasitarnauti...
 
- Man muzikos studijos, o grojau nuo šešerių, įtvirtino disciplinos jausmą: kad rezultatas absoliučiai priklauso nuo įdėto darbo – grojant „nenusirašysi“. Čia truputį kaip sporte – kiek treniruosiesi, tiek ir turėsi. Ir tai nebūtinai! Ar koncerte, ar varžybose ne viskas pavyksta taip kaip repeticijose. Grojimas mane išmokė atsakingumo ir supratimo, kad yra ir kiti veiksniai, lemiantys mano rezultatus, kuriems negaliu daryti įtakos.
 
- Pabaigai – šiek tiek politinių aktualijų. Buvusi Europos Parlamento narė, ko gero, aktyviai stebi ir šių metų rinkimus. Kaip mes, Lietuva, atrodome Europos kontekste? Mūsų balsas girdimas?
 
- Kai buvau Europos Parlamento narė 2009-2014 metais, stengiausi aktyviai kalbėti apie Lietuvos reikalus, pristatyti mūsų kultūrą, istoriją, nuo kurios, beje, nuo to, kaip mus pažįsta ir supranta kitos šalys, priklauso ir dabarties sprendimai. Dirbau per Lietuvos pirmininkavimą ES, nuolat siekiau, kad Lietuva būtų girdima, o jos – istorija pažįstama ypač toliau esančioms ES valstybėms, nesusidūrusioms su mūsų istorijos skauduliais, tokiais kaip okupacija, tremtys. Tik dabar ES lyderiai pripažįsta: „reikėjo jūsų klausyti dėl rusijos grėsmių“. Pridurčiau, kad dar ne vėlu. Tad mūsų šalies pareiga yra nepailstamai kelti tuos klausimus. Didžiuojuosi savo valstybe, kad šiandien skiriame didelį dėmesį saugumui ir gynybai, ryškiai remiame Ukrainą, pasaulyje plečiame draugystes su demokratijomis. Manau, kad darydami tiek turime moralinę teisę aiškiai prašyti ir iš kitų esmingai remti Ukrainą, investuoti į saugumą, siekti kiek įmanoma atsiriboti nuo nedemokratinių ir saugumui grasinančių režimų bei priklausomybių nuo jų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!