„Ministrui išsakyčiau vieną palinkėjimą: prieš imantis net ir geriausių bei drąsiausių reformų – būtina prisiminti Konstituciją“, -sako buvusi Konstitucinio teismo teisėja, Mykolo Romerio universiteto profesorė Toma Birmontienė kalbėdama apie prezidentės vetuotą gydymo įstaigų reformą.
- Kas negerai su sveikatos apsaugos ministro stumiama gydymo įstaigų reforma?
- Man atrodo, kad šias įstatymų pataisas vadinti reforma, kas turėtų reikšti esminius pokyčius, - per skambu. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio siūlomi pokyčiai kalba apie valstybės, savivaldybės biudžetinių įstaigų tinklą, kurį leidžiama sudaryti ministrui ir tokiu būdu prioritetine tvarka teikti tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto.
Didžiausia šių pataisų problema - neatitiktis Konstitucijai (53 straipsniui) ir Konstitucinio Teismo suformuotai doktrinai.
Pagal Konstituciją turime du savarankiškus finansavimo šaltinius sveikatos priežiūros paslaugoms teikti.
Kai kalbame apie nemokamos medicinos finansavimą, valstybės įstaigų prioritetas iš tikrųjų didelis ir tik tuo atveju, kai valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos negali jų suteikti, privačios gydymo įstaigos taip pat galėtų konkuruoti ir būti remiamos biudžeto lėšomis. Visa kita sveikatos priežiūra, kuri yra apmokama iš kito finansinio šaltinio – tai yra Privalomojo sveikatos draudimo lėšų, paremta kitais principais. Valstybės, savivaldybės įstaigos, kartu taip pat ir privačios įstaigos konkuruoja dėl paslaugų sutartiniais pagrindais.
Esminė problema - kad šiame įstatymų pakete tokie principai paneigiami suteikiant ministrui teisę savo nuožiūra sudaryti tam tikrų valstybės ir savivaldybės įstaigų tinklą ir prioritetine tvarka skirstyti Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas stacionarinio aktyviojo gydymo paslaugoms teikti.
Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, vadinasi, galimybės teikti sveikatos priežiūros paslaugas privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms visada turi būti matomos. Privačios įstaigos ne lygiavertės dalyvės teikiant nemokamą sveikatos priežiūrą, bet jos lygiavertės, kai kalbame apie sveikatos priežiūros paslaugas, skiriamas iš sveikatos draudimo lėšų.
- Kokių pažeidimų įžvelgėte minėto gydymo įstaigų įstatymo priėmimo procese?
- Šie įstatymai buvo priimti paneigiant nuoseklumą įstatymų leidybos procese, kai Sveikatos komiteto posėdis vyko ne tuo metu, kai numato Seimo statutas. Taigi buvo pažeistas Seimo statutas. Nustebino Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas: posėdis neteisėtas, bet jo metu priimti sprendimai – teisėti.
- Ar ministras gali nurodyti žmogui, kur jam gydytis?
- Negali. Bet ir žmogus negali reikalauti paslaugos bet kur, iš bet ko ir bet kada. Ligonių kasos ne su kiekviena įstaiga privalo sudaryti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sutartį. Šios turi atitikti tam tikrus kriterijus, kurių kaip tik ir trūksta prezidentės vetuotame įstatyme.
Taigi, pacientas turi teisę rinktis. Turi būti tam tikra sveikatos priežiūros įstaigų, kurios teikia paslaugas gyventojams, sklaida. Galėtume pasakyti: turime dvi tris įstaigas Vilniaus mieste, autobusai kursuoja arba galite išsikviesti taksi ir nuvykti pas gydytojus. Tačiau paslaugos prieinamumas egzistuoja ir finansiniu, ir teritoriniu aspektu.
Ministro atsakomybė iš tikrųjų labai didelė. Būti sveikatos apsaugos ministru Lietuvoje – apskritai labai sudėtinga, kadangi šis sektorius itin jautrus. Anksčiau ar vėliau, daugiau ar mažiau visi naudosimės sveikatos priežiūros paslaugomis. Visi tikimės ir norime, kad jos būtų prieinamos ir kokybiškos. Tačiau negalima, kad ir gerų norų, siekti bet kokiomis priemonėmis. Šios turi atitikti tam tikrus kriterijus. Apskritai yra ydingas tokių plačių vienasmenių įgaliojimų suteikimas bet kuriam valstybės pareigūnui, ne tik ministrui.
- Ties išlikimo riba trisdešimt rajoninių ligoninių. Ar nepažeidžiamos kaimo gyventojų teisės? Ką jiems daryti: iki kitos gydymo įstaigos pėdinti keliasdešimtis kilometrų, juk ir autobusai ne visur ir ne visada kursuoja?
- Tikrai negalima net ir labai išmintingam ir protingam valstybės pareigūnui patikėti teisę nuspręsti vienam. Juk rajoninės įstaigos priklauso ir savivaldybėms. Jei iš tikrųjų tokių paslaugų viena ar kita sveikatos priežiūros įstaiga saugiai negali suteikti, turi būti skiriamos lėšos ir pastangos sveikatos priežiūros įstaigose sustiprinti jų lygį. Kitaip tariant, remti jas, jeigu jos yra priskiriamos prie valstybinių, ir biudžeto lėšomis. Arba tokiu atveju užtikrinti, kad žmogus bet kuriuo paros metu atsitikus sveikatos sutrikimui galėtų pasiekti gydymo įstaigą.
Mūsų visuomenė sparčiai sensta, tad turėtume nepamiršti piliečių, kurie ne visada sės į automobilį ir nuvažiuos iki gydymo įstaigos Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje, kur jam bus suteiktos visos sveikatos priežiūros paslaugos.
Lengviausias kelias - uždrausti ir uždaryti. Tai šiek tiek primena praeities laikus. Susidaro įspūdis, ar tik nesugalvojome grįžti atgal? Bet ar tokie sprendimai atliepia visuomenės ir pacientų lūkesčius, ar atitinka Konstituciją?
Dosjė
1974 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, 1979 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.
1989 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete apgynė daktaro disertaciją, socialinių mokslų daktarė.
Nuo 1979 m. iki 2004 m. LTA, LTA, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja, vyr. dėstytoja, docentė, profesorė, Valstybinio valdymo fakulteto dekanė (1998–2000 m.), Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėja (1998–2004 m.).
Nuo 1990 iki 1996 m. LR sveikatos apsaugos ministerijos konsultantė, nuo 1995 iki 2004 m. Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė, nuo 2004 m. liepos mėn. LR Prezidento patarėja, Teisės departamento vadovė, nuo 2005 m. kovo mėn. iki 2014 m. LR Konstitucinio Teismo teisėja.
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: