Siekiamybė – atliepti kiekvieno mokinio poreikius
 
Lietuvoje pradėtas taikyti įtraukties principo gaires mokykloje užduoda dar Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) paaiškina, kad kokybišką ugdymą privalo gauti kiekvienas mokinys. Tai atsispindi Geros mokyklos koncepcijoje. Pasak NŠA atstovų, įtraukųjį ugdymą tikslinga sieti su personalizuotu kiekvieno mokinio ugdymu, atitinkančiu kiekvieno vaiko ugdymosi galias ir poreikius. Taigi įtraukusis ugdymas apima ugdymo turinio, mokytojų rengimo, pagalbos mokiniui, mokytojui, mokyklai, vertinimo, ugdymo organizavimo sritis.
 
Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymąsi reglamentuojantys teisiniai dokumentai sudaro palankias sąlygas kiekvienam mokiniui ugdytis pagal jų poreikius ir galimybes bendrojo ugdymo mokyklose, užtikrinant švietimo pagalbą, lygias galimybes ir ugdymosi prieinamumą.
 
Dar daugiau – įtraukųjį ugdymą siūloma laikyti procesu, kuriame atsižvelgiama į socialinę, kultūrinę ir mokymosi įvairovę ir remiamasi veiksniais, padedančiais nustatyti bei šalinti kliūtis mokymuisi ir dalyvavimui švietime. Mat Europos specialiojo ir inkliuzinio ugdymo plėtros agentūros dar 2012 m. parengtame Inkliuzinio švietimo mokytojo profilyje apibrėžtos keturios esminės vertybės, kuriomis turėtų remtis mokytojai, dirbantys inkliuzinėje švietimo sistemoje. Tai – pagarba mokinių įvairovei, skirtybes laikant galimybėmis ir ištekliais, kuriais grindžiamas kiekvieno mokinio ugdymasis, pagalba kiekvienam mokiniui, puoselėjant aukštus lūkesčius dėl kiekvieno mokinio pasiekimų.
 
Bendradarbiavimas ir darbas komandoje bei asmeninis profesinis tobulėjimas, prisiimant atsakomybę už mokymąsi visą gyvenimą, vadovaujantis principu, jog mokyti reiškia mokytis. Remiantis Europos specialiojo ir inkliuzinio ugdymo plėtros agentūros pozicija, svarbiausia įtraukiojo ugdymo sistemų vizija yra užtikrinti, kad visų amžiaus grupių besimokantiems asmenims kartu su bendraamžiais vietos bendruomenėje būtų suteiktos prasmingos ir kokybiškos švietimo galimybės.
Skamba įkvepiančiai. O kokia realybė?
 
Susitvarkyti padeda mokytojo asistentas
Vilniaus r. Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko gimnazija – išskirtinai pavyzdinis atvejis. Čia dirbančio lietuvių kalbos mokytojo Rimanto Ganseniausko klasėje yra penki specialiųjų poreikių turintys mokiniai, tad pedagogas sako, kad įtraukųjį ugdymą jų mokykloje imta taikyti jau prieš kelerius metus. Tiesa, atliepdama naujus reikalavimus, minėtos gimnazijos administracija pernai priėmė visą būrį mokytojų padėjėjų.
 
„Dabar klasėse padėjėjus turi kone visi mokytojai, nes yra nemažai mokinių su specialiaisiais poreikiais, kuriems pritaikytos specialios ugdymo programos“, – sako R.Ganseniauskas.
 
Anot jo, mokytojo asistentas – tikras išsigelbėjimas. Jie su mokiniais dažnai renkasi dirbti atskiroje patalpoje, tad netrikdo bendro klasės darbo tempo.
 
„Jei ne mokytojo asistentai, būtų sunku. Anksčiau ne visada jį turėdavome. Ateidavo tik į tam tikras pamokas. Dabar padėjėjų turime tiek, kad mokinius gali lydėti į visų dalykų pamokas“, – pasakoja pedagogas.
 
Dirbti su mokytoju asistentu, pasak R.Ganseniausko, lengviau tiek pedagogams, tiek patiems mokiniams. Mat individualus darbas mokytojui reiškia atsitraukimą nuo pagrindinio klasės darbo.
 
„Įsivaizduokite, jei turėdamas penkis vaikus, kuriems reikia individualaus dėmesio, mokyčiau vienas. Neužtektų pamokos laiko. Stipriems mokiniams taip pat reikia dėmesio“, – aiškina iš viso dvidešimt dvi šeštokų galvas klasėje skaičiuojantis mokytojas.
 
Trūksta specifinių žinių
 
Vis dėlto turintiems rimtesnių sveikatos sutrikimų mokiniams, mokytojo nuomone, nepadeda ir asistentai.
„Yra viena mergaitė, kurios raida ženkliai atsilieka nuo kitų mokinių. Jos žinių ir gebėjimo lygis vietoje esamos šeštos siekia vos pradinį“, – pasakoja pašnekovas.
Anot jo, iššūkį patiria pedagogai, kurie moko sunkią fizinę ar psichinę negalią turinčius mokinius.
 

„Mokytojams trūksta žinių, kaip dirbti su tokiais vaikais. Nors organizuojami seminarai ir mokymai, neįgalumų atvejų yra įvairiausių – net ir su cerebriniu paralyžiumi, regėjimo problemomis, protiniu negebėjimu. Kiekvienas vaikas – atskira kalba. Pedagogui reikia būti kone gydytoju norint atliepti vaiko poreikius. Įtraukusis ugdymas – didžiulis iššūkis, – pripažįsta Vilniaus r. Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Rimantas Ganseniauskas.

 
Maža to, jam įgyvendinti skirta trumpas laikas. – Tokių specialistų, kurie galėtų dirbti su sudėtingų sveikatos būklių vaikais, šiandien neturime. Realiai viskas nuleista ant mokytojų ir mokytojų padėjėjų.
 
Įdarbino buvusius mokinius
 
Kaip žengti įtraukiojo ugdymo keliu ir pasisemti gerosios patirties galima iš Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos. Šioje Vilniaus rajono ugdymo įstaigoje įdarbinti specialistai, kuriuos sunkiai atranda net didieji miestai, – išlošis. Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos sėkmės formulė – įdarbinti buvę ugdymo įstaigos mokiniai.
 
„Mokytojų ir jų asistentų labai trūksta, be to, juos vilioja privačios ugdymo įstaigos. Mums pasisekė, kad prie komandos prisijungė dirbti pedagoginę kryptį studijuoti pasirinkę buvę mūsų mokyklos mokiniai. Jie čia atėjo dirbti, nes įstaigą gerai pažįsta, mes juos – taip pat. Jiems patogu studijuoti ir dirbti asistentais“, – pasakoja R.Ganseniauskas.
 
Sukurta infrastruktūros sistema gimnazijoje taip pat gerokai lenkia daugelio net ir sostinės ugdymo įstaigų. Pedagogas sako, kad įvažiuoti su neįgaliojo vėžimėliu, patekti į valgyklą, tualetą ar sporto salę – viskas apgalvota ir sukurta taikant įtraukiojo ugdymo principus. Mat gimnazijoje neseniai buvo atliktas kapitalinis remontas, įrengtas liftas, pritaikyti laiptai.
 
Brandumo požymis

Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros vadovė Eglė Čaplikienė sako, kad nuo rugsėjo oficialiai įgyvendinant įtraukųjį ugdymą agentūra įstaigoms teikia konsultacinę pagalbą, pritaikant infrastruktūrą.

 
„Mokyklos, kurios renovuojamos ar modernizuojamos, turi gauti suderinimą su agentūra, kad projektas atitinka universalaus dizaino principus. Tiesa, statybinės dalies netikriname. Pasižiūrime tik projektą, ir jam pritariame arba ne“, – detalizuoja E.Čaplikienė. Anot jos, nors visos mokyklos turėtų atitikti universalaus dizaino principus, šiandien tai nerealu.
 
„Bendrai galiu pasakyti, kad mokyklos atrodo varganai“, – liūdnu faktu dalijasi žmonių su negalia atstovė.
 
„Mokyklos pritaikymas universalaus dizaino principui – brandumo požymis. Kitos gi sako: pas mus nėra vaikų su negalia. Bet gal yra tėvų su negalia, kurie taip pat nori, bet negali patekti į vaiko mokyklą?“ – svarsto E.Čaplikienė besdama pirštu į jos akimis vis dėlto didžiausią problemą – mokytojo padėjėjo ir jo finansavimo trūkumą.



Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 8 tūkst. eurų