Faktas
Re­mian­tis sta­tis­ti­ka, Lie­tu­va, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­li­mis, pa­si­žy­mi itin aukš­tu sa­vi­žu­dy­bių ro­dik­liu – 2,5 kar­to di­des­nis nei Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kis.

---

 
Ne­mo­ka at­pa­žin­ti žen­klų
Kai nu­si­žu­do ar­ti­mas šei­mos na­rys ar drau­gas, ar­ti­mie­ji die­va­go­ja­si, kad ne­bu­vo jo­kių apie tra­ge­di­ją įspė­jan­čių žen­klų. Anot Sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jos biu­ro ve­dė­jo Ma­riaus Stič­kos, re­mian­tis moks­li­niais ty­ri­mais žmo­gus prieš nu­si­žu­dy­da­mas pa­pras­tai ro­do vie­no­kius ar ki­to­kius žen­klus, tik ne­mo­ka­me jų at­pa­žin­ti.
„Svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se dir­ban­tys as­me­nys ar at­ve­jo va­dy­bi­nin­kai at­pa­žin­ti ri­zi­ką ga­li iš­mok­ti per pus­an­tros - ke­tu­rias va­lan­das. Sa­vi­žu­dy­bės in­ter­ven­ci­ją, nu­steb­si­te, ga­li­te pui­kiai įvaldyti ir jūs. Tik ne per ke­lias, bet še­šio­li­ka va­lan­dų. Jų me­tu iš­moks­ta­ma dvie­jų itin svar­bių da­ly­kų: kaip už­megz­ti kon­tak­tą su žmo­gu­mi, išklaus­ti, ar jis ne­gal­vo­ja apie sa­vi­žu­dy­bę“, - sa­ko M.Strič­ka, pri­dur­da­mas, kad vi­suo­me­nės na­riai, ne­pai­sant įvai­rių mo­ky­mo pro­gra­mų, at­pa­žin­ti sa­vi­žu­dy­bės ri­zi­kos vis dar ne­mo­ka.
Ar­ti­mie­ji bai­mi­na­si: jei tie­siai švie­sai pa­klau­si, ar žmo­gus tu­ri min­čių apie sa­vi­žu­dy­bę, šį dar la­biau pa­stū­mė­si to­kio žings­nio link.
 
„Tai iš tik­rų­jų mi­tas, nes, jei žmo­gus ne­gal­vo­ja apie sa­vi­žu­dy­bę, nu­si­ste­bės: baik! O jei gal­vo­ja apie tai, kas ir­gi ga­li bū­ti, ta­da įgau­na są­jun­gi­nin­ką, nes tu­rės ga­li­my­bę su kuo nors pa­si­da­lin­ti iš­gy­ve­ni­mais.
Pri­si­me­nu, pa­skam­bi­no vie­na mo­kyk­los psi­cho­lo­gė ir sa­ko: „Ma­no ka­bi­ne­te sė­di mer­gai­tė, ku­ri ži­no, ka­da ir kaip nu­si­žu­dys. Su ja dau­giau ne­gu me­tus dir­bu, bet šian­dien jau­čiu, kad ma­no kom­pe­ten­ci­jos bai­gia­si, la­bai bi­jau, kad ji ne­nu­si­žu­dy­tų, to­dėl man rei­kia pa­ra­mos iš ki­tur. Ma­nau, kad jai jau rei­kia me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos“.Kasdieninio darbo situacijos rodo, kad net ir esant spe­cia­lis­tu rei­kia už­si­tik­rin­ti pa­pil­do­mą pa­ra­mą“, - sa­ko M.Strič­ka.
 
Su­kur­ta vie­nin­ga sis­te­ma
Yra parengti  Pa­gal­bos sa­vi­žu­dy­bių grės­mę pa­ti­rian­tiems, sa­vi­žu­dy­bės kri­zę iš­gy­ve­nan­tiems as­me­nims tei­ki­mo tvar­kos bei Psi­cho­so­cia­li­nio ver­ti­ni­mo tvar­kos ap­ra­šai. Šie tar­pu­sa­vy­je su­si­ję do­ku­men­tai, skir­ti svei­ka­tos prie­žiū­ros, švie­ti­mo ir so­cia­li­nės sfe­ros dar­buo­to­jams, pir­mą kar­tą pa­tei­kia vie­nin­gą sis­te­mą, kaip ver­tin­ti sa­vi­žu­dy­bės grės­mę ir už­megz­ti ben­dra­dar­bia­vi­mą su kri­zę iš­gy­ve­nan­čiu as­me­niu.
„Tai yra ap­ra­šy­ta sis­te­ma, kaip tu­rė­tų elg­tis žmo­nės ir spe­cia­lis­tai, kuo­met su­si­du­ria su as­me­niu, ku­riam, ti­kė­ti­na, ky­la grės­mė nu­si­žu­dy­ti. Es­mi­nė nau­jo­vė - sie­kia­ma, kad bū­tų už­mez­ga­mas ben­dra­dar­bia­vi­mu grįs­tas san­ty­kis: as­muo, esan­tis kri­zė­je ar po to, bū­tų įtrau­kia­mas į pa­gal­bos pro­ce­są, ben­dru su­ta­ri­mu tarp spe­cia­lis­tų ir pa­gal­bą tei­kian­čio as­mens nu­ma­to­mos pa­gal­bos for­mos, as­mens sau­gu­mo pla­nas, kaip bus už­tik­ri­na­mas pa­gal­bos tęs­ti­nu­mas“, - pa­sa­ko­ja M.Strič­ka.

Psi­cho­so­cia­li­nio ver­ti­ni­mo ap­ra­šas ir­gi tu­rė­tų bū­ti tin­ka­mas pa­gal­bos įran­kis svei­ka­tos prie­žiū­ros pro­fe­sio­na­lams, gy­dy­to­jams psi­chiat­rams, vai­kų ir pa­aug­lių psi­chiat­rams, psi­cho­lo­gams, sie­kiant ko­ky­biš­ko sa­vi­žu­dy­bės grės­mės įver­ti­ni­mo ir tin­ka­mos pa­gal­bos.
„Kiek­vie­nam į as­mens prie­žiū­ros įstai­gą pa­te­ku­siam as­me­niui, ku­ris ke­ti­no ar mė­gi­no nu­si­žu­dy­ti, ar­ba yra aiš­ku, kad jo ke­ti­ni­mai rim­ti, at­lie­ka­mas psi­cho­so­cia­li­nis ver­ti­ni­mas. Jo me­tu aiš­ki­na­ma­si, ko­dėl žmo­gus no­ri nu­si­žu­dy­ti, ko­kie yra ap­sau­gi­niai veiks­niai, kiek jis gau­na pa­ra­mos iš ša­lies, ar tu­ri pa­kan­ka­mai rū­pes­tin­gus ar­ti­muo­sius. Dar vie­na nau­jo­vė, kad psi­cho­so­cia­li­nio ver­ti­ni­mo me­tu įtrau­kia­mi ir ar­ti­mie­ji, nes daž­nai jie, kai pa­ma­to rim­tą kri­zę iš­gy­ve­nan­tį as­me­nį, ypač jei tai nu­tin­ka pir­mą kar­tą, pa­tys pa­ten­ka į kri­zę“, - ak­cen­tuo­ja M.Strič­ka.
 
Kaip aiš­ki­na­ma, ben­dra­dar­bia­vi­mu grįs­tas pa­gal­bos pro­ce­sas, ti­ki­ma­si, pa­dė­tų iš­veng­ti per­tek­li­nės hos­pi­ta­li­za­ci­jos, su­ma­žin­tų pa­gal­bos stig­ma­ti­za­vi­mą, įga­lin­tų pa­gal­bos tęs­ti­nu­mą.
„Kai krei­pia­si sa­vi­žu­dy­bės kri­zę iš­gy­ve­nan­tis žmo­gus, gy­dy­mo įstai­ga tu­ri pa­da­ry­ti vis­ką, kad jam su­teik­tų pa­gal­bą tą pa­čią die­ną ar­ba pa­si­rū­pin­tų, kad mi­nė­tas as­muo gau­tų pa­gal­bą ki­tur. Jei žmo­gus pri­si­pa­žįs­ta, kad gal­vo­ja nu­si­žu­dy­ti, ne­ga­li at­sa­ky­ti: at­eik po sa­vai­tės.
Manau, yra tikimybė, kad žmo­gus gali būti hos­pi­ta­li­zuo­ja­mas psi­chiat­ri­jos sta­cio­na­re, nors ne­ser­ga psi­chi­kos li­ga, bet yra labai iš­se­kęs emo­ciš­kai, ar­ba gauna pa­gal­bą trau­mų at­ve­jais tei­kian­čio­se li­go­ni­nė­se, kai žmo­gus at­vyks­ta su aiš­kiais sa­vi­ža­los po­žy­miais, pa­vyz­džiui, su­si­pjaus­tęs ran­ką ar per­do­za­vęs vais­tų. Jis tie­siog iš­lei­džia­mas iš­plo­vus skran­dį ar su­tvars­čius žaiz­dą. Tai ir­gi la­bai blo­gai. Abie­jų kraš­tu­ti­nu­mų no­ri­me iš­veng­ti“, - sa­ko M.Strič­ka.
 
Ne­pa­mai­no­mi at­ve­jo va­dy­bi­nin­kai
Pir­mą kar­tą svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mo­je nu­sta­to­ma at­ve­jo va­dy­bos tvar­ka: kon­kre­čiu as­me­niu rū­pi­na­si jo at­ve­jo va­dy­bi­nin­kas, ku­ris or­ga­ni­zuo­ja pa­gal­bą, ak­ty­viai su­si­siek­da­mas, mo­ty­vuo­da­mas pa­gal­bai, ak­ty­viai ste­bė­da­mas, kad pa­gal­bos pro­ce­sas ne­nu­trūk­tų.
„Pen­kiuo­se Kau­no mies­to po­li­kli­ni­kos pa­da­li­niuo­se įdar­bin­ti at­ve­jo va­dy­bi­nin­kai – tai yra „du vie­na­me“ spe­cia­lis­tai: ar­ba va­dy­bi­nin­kas-psi­cho­lo­gas, ar­ba va­dy­bi­nin­kas-so­cia­li­nis dar­buo­to­jas. Kuo mes už­si­i­ma­me? Dir­ba­me su­kur­ta­me sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jos mo­de­ly­je: tai yra pas mus at­siun­čia­mi žmo­nės, ku­rie iš­gy­ve­na kri­zę, gal­būt gal­vo­ja apie sa­vi­žu­dy­bę ar­ba jau yra ban­dę prieš sa­ve pa­kel­ti ran­ką. Ar­ba siun­čia­mi to­kių žmo­nių ar­ti­mie­ji ir mes ko­or­di­nuo­ja­me pa­gal­bą: iš­si­aiš­ki­na­me po­rei­kius, ko tam žmo­gui rei­kia, ir ban­do­me siųs­ti tiks­li­nės pa­gal­bos. Pa­vyz­džiui, už­re­gist­ruo­ja­me pas psi­chiat­rą ar psi­cho­lo­gą. Kar­tais se­ka­me, ar žmo­gus ge­ria gy­dy­to­jo pa­skir­tus vais­tus, ar lan­ko­si pas psi­chiat­rą, jei ne, skam­bi­na­me ir tei­rau­ja­mės, ko­dėl“, - pa­sa­ko­ja Kau­no mies­to po­li­kli­ni­kos Ši­lai­nių pa­da­li­nio at­ve­jo va­dy­bi­nin­kė ir me­di­ci­nos psi­cho­lo­gė Bi­ru­tė Ra­moš­kie­nė.
 
Anot jos, per vie­ne­rius me­tus, kuo­met vyk­do­mas Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro pro­jek­tas, jau tu­rė­jo 267 at­ve­jus (žmo­nes).
„Va­di­na­si, mes gal­būt ne­pra­ra­do­me jau dau­giau kaip pus­an­tro šim­to žmo­nių, nes jiems lai­ku bu­vo pa­ro­dy­tas dė­me­sys ir su­teik­ta rei­kia­ma pa­gal­ba. Per su­si­rin­ki­mus šei­mos gy­dy­to­jų, spe­cia­lis­tų pra­šo­me: jei ma­to­te, kad žmo­gus su­si­du­ria su di­de­liais sun­ku­mais ir ga­li tu­rė­ti su­ici­di­nių min­čių, juos siųs­ki­te pas mus. Bent įduo­ki­te žmo­gui lanks­ti­nu­ką su mū­sų kon­tak­tais. Pa­ste­bi­me, kad stig­mos jau tik­rai ma­žė­ja. Ne­bu­vo taip, kad žmo­nės re­aguo­tų pik­tai ar bū­tų prie­šiš­kai nu­si­tei­kę, prie­šin­gai, daž­niau­siai pa­dė­ko­ja už siū­lo­mą pa­gal­bą“, - sa­ko at­ve­jo va­dy­bi­nin­kė.

---

 
Komentaras
Vil­niaus mies­to psi­chi­kos svei­ka­tos cen­tro Sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Vai­va Kli­mai­tė:

- Žmo­gui svar­bu už­duo­ti tris es­mi­nius klau­si­mus: ar esi nu­ma­tęs lai­ką, vie­tą ir bū­dą. Jei vi­si trys at­sa­ky­mai - tei­gia­mi, pla­nas iš tik­rų­jų stip­rus ir rei­kia re­a­guo­ti itin rim­tai bei grei­tai. Kai ka­da žmo­nės pa­si­ren­ka emo­ciš­kai jiems reikš­min­gą da­tą ar­ba sa­vo ar ar­ti­mų­jų gi­mi­mo die­ną, ko­kio nors įvy­kio me­ti­nes, ju­bi­lie­jų, su­kak­tį.
Jau ku­rį lai­ką iš­lie­ka tos pa­čios ten­den­ci­jos, jog sa­vi­žu­dy­bių ro­dik­liai di­džiau­si tarp 45-55 me­tų am­žiaus vy­rų, gy­ve­nan­čių kai­mo vie­to­vė­je. Tai ga­li­ma sie­ti ir su pri­klau­so­my­bė­mis, ne­dar­bu, so­cia­li­nė­mis pro­ble­mo­mis, vi­du­rio am­žiaus kri­ze.
Mums itin trūks­ta ho­lis­ti­nio po­žiū­rio, tu­riu ome­ny­je, kad sa­vi­žu­dy­bių pro­ble­ma yra įvai­rias­luoks­nė, kuo­met su­si­de­da san­ty­kių pro­ble­mos, fi­nan­si­niai rū­pes­čiai dėl būs­to, dar­bo. Jei bū­tų įma­no­ma (gal­būt ka­da nors taip ir bus), pa­gal­bą teik­ti sis­te­miš­kai. Kol kas ga­li­me su­teik­ti tik psi­chiat­ri­nę ir psi­cho­lo­gi­nę, bet ne so­cia­li­nę pa­gal­bą, ka­da už­bė­ga­ma už akių dar prieš mė­gi­nant nu­si­žu­dy­ti. Aiš­ku, svar­bu tu­rė­ti ir in­ter­ven­ci­nes prie­mo­nes, kaip pa­dė­ti, jei žmo­gus jau yra mė­gi­nęs žu­dy­tis, nes tuo­met ri­zi­ka pa­di­dė­ja.

---

 
Kaip at­pa­žin­ti?

Kal­ba
• Jau­čia­si naš­ta ki­tiems.
• Jau­čia­si it spąs­tuo­se.
• Ne­ma­to pras­mės gy­ven­ti.
• Užuo­mi­nos, kad jo grei­tai ne­be­bus.
• Pa­ti­ria ne­pa­ke­lia­mą skaus­mą.
Nuo­tai­kos
• Dep­re­si­ja.
• In­te­re­sų pra­ra­di­mas.
• Des­pe­ra­ci­ja.
• Su­sier­zi­ni­mas.
• Be­jė­giš­ku­mas.
• Ne­ri­mas.
 
El­ge­sys
• Pa­di­dė­jęs al­ko­ho­lio ar vais­tų var­to­ji­mas.
• Sa­vi­žu­dy­bės bū­dų (prie­mo­nių) pa­ieš­ka.
• De­monst­ra­vi­mas ne­at­sar­gaus el­ge­sio.
• At­si­trau­ki­mas nuo įpras­ti­nės veik­los.
• Ne­mi­ga, mie­guis­tu­mas.
• Bran­gių daik­tų ati­da­vi­mas.
• Ag­re­si­ja.
• Ar­ti­mų žmo­nių lan­ky­mas sie­kiant at­si­svei­kin­ti.


Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-psichikos-sveikatos-klausimais. 
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.