Dažnai jau dirbančius slaugytojus laikome duotybe, nekintančia konstanta, nors dažnai net nesusimąstome, jog slaugytojų bendruomenė sensta kartu su visa Lietuva. Dar dažniau susidaro įspūdis, kad mažiausiai dedama pastangų išlaikyti praktikuojantį specialistą. Daug polemikos viešojoje erdvėje apie slaugytojų pritraukimą, bet be galo mažai dėmesio darbams ir priemonėms, kurios padėtų juos išsaugoti ir pagerinti jų darbo sąlygas jau šiandienos darbe.
 
Tad kaip turėtų atrodyti planas „išsaugokime savo slaugytojus“?
 
– Verta pradėti nuo dalykų, kurie ne visada taip aiškiai matomi, ypač iš visuomenės pusės. Kalbu apie darbo aplinką – emocinį foną. Tenka konstatuoti, kad įžeidinėjimai, seksualinis priekabiavimas, žeminimas ir mobingas nėra retas palydovas slaugytojo darbe. Ir, kaip bebūtų paradoksalu, senas posakis „varnas varnui akies nekerta“ – čia negalioja, nes dažnu atveju slaugytojas slaugytojui yra didžiausias priešas ir konkurentas. Pakeisti emocinę aplinką darbe, kuriame yra dideli krūviai ir nuolat matomas žmonių skausmas, yra sudėtinga ir ypatingai imli laikui užduotis. Tačiau įmanoma, skiriant pakankamai dėmesio darbuotojų edukacijai ir švietimui.
 
– Antroji dalis – darbo krūviai, tiksliau, jų racionalizavimas. Teko ne kartą girdėti su pasididžiavimu pristatomus skaičius, jog Lietuvoje 1000 gyventojų tenka 7,5 slaugytojai. Tai gal ir geras skaičius, žvelgiant pasauliniu mastu, bet dvigubai mažesnis nei Suomijoje, Norvegijoje, Airijoje, Šveicarijoje, Islandijoje...
Norėtųsi priminti, kad Lietuvoje gerokai trūksta slaugytojų padėjėjų, kad slaugytojai vis dažniau perima gydytojų funkcijas, o jų pačių funkcijų neperima niekas. Visuomenės senėjimas ir poliligotumas lemia didesnį paslaugų poreikį ir lygiagrečiai augantį krūvį slaugytojams. Būtent didžiulis darbo krūvis dažnu atveju tampa slaugytojų pasitraukimo iš profesinio kelio priežastimi. Esame vos viena iš kelių Europos šalių, kur slaugytojai vis dar dirba 24 valandų budėjimais. Visų pirma, tokie budėjimai blogina emocinę ir fizinę būkles, visų antra, nuovargis tiesiogiai koreliuoja su paslaugų kokybe, tuo pačiu didėja klaidos tikimybė. Viena esminių priežasčių, kodėl slaugytojai renkasi darbą paromis – darbo užmokestis, nes toks darbo grafikas leidžia turėti papildomą darbą tarp budėjimų.
 
– Trečioji dalis – jau minėtas darbo užmokestis. Pagrindinė priežastis, viliojusi Lietuvos slaugytojus į užjūrio šalis, visada būdavo gerokai storesnė piniginė. Žinoma, neturime nė menkiausios galimybės pasiūlyti konkurencingą darbo užmokestį lyginant su Norvegija ar Šveicarija, bet artėjame prie Europos vidurkių. Per pastarąjį dešimtmetį sparčiai augo slaugytojų atlygis, todėl važiuoti į užsienį paliekant šeimą, gyventi mažame kambarėlyje ir papildomai gauti kelis šimtus eurų tampa vis mažiau patrauklu.
 
Efektyviausia yra lyginti gydytojo ir slaugytojo darbo užmokesčio santykį. Slaugytojų atlygis daugumoje Europos šalių sudaro nuo 40 proc. iki 60 proc. gydytojų darbo užmokesčio, 2023 m. duomenimis Lietuvoje vidutinis gydytojo darbo užmokestis siekė 4137 eurus neatskaičius mokesčių. Kaip ir čia statistika palanki mums, bet turime ir vieną vidinę riziką, tai vis brangesne šalimi tampanti Lietuva. Slaugytoją vilioja ne tik kitos šalys, bet ir kiti, pelningesni, sektoriai Lietuvoje. Tad skaičiuojant slaugytojo darbo užmokestį turime žiūrėti ne tik į santykį su kitų specialistų atlygiais, bet ir vertinti bendrą šalies ekonominę situaciją.
 
– Ketvirta dalis turėtų spręsti infrastruktūros problemas, kurios sukurtų slaugos procesui reikalingas komfortabilias ir ergonomiškas darbo sąlygas. Visų pirma, turėtume pradėti nuo priemonių: 21 a. ES šalyje negali trūkti elementarių priemonių, reikalingų tiesioginėms funkcijoms atlikti. Privalome turėti pakankamai slaugos ir kitos modernios įrangos, kuri palengvintų slaugytojų kasdienybę. Privalome suteikti slaugytojams atitinkamas poilsio sąlygas. Investuoti į įstaigų renovaciją, juk švarioje ir šviesioje aplinkoje dirbti yra kur kas maloniau. Jau nekalbant apie darbo aprangą, kuria darbdavys privalo pasirūpinti. Turime kurti ir pridėtinę vertę – vaikų kambarys, gal net darželis ar sporto klubas sveikatos priežiūros įstaigoje ar šalia, kompensacija pietums, parkingui ar transportui.
 
Visos šios priemonės ne tik padėtų išlaikyti esamus slaugytojus, bet kurtų ir profesijos teigiamą reputaciją, o pagerintos sąlygos viliotų ir jaunuolius rinktis slaugytojo kelią. Deja, realybė tokia, kad gydymo įstaigos šiuo metu imtis visų šių priemonių savarankiškai neturi resursų (nei finansinių, nei žmogiškųjų), todėl yra būtinas politikų ir savivaldos įsitraukimas. Dar svarbesnis yra pats pripažinimas, kad turime problemų ir privalome sukurti planą joms spręsti.
Tad ar bandysime išsaugoti savo dirbančius slaugytojams?
Marius Čiurlionis, Europos paliatyviosios asociacijos valdybos narys, Baltijos paliatyviosios pagalbos asociacijos prezidentas