Prof. dr. Jonas Sąlyga
Pabandykite įsivaizduoti - kapinių link lėtai slenka laidotuvių procesija. Priešakyje nešami 8309 juodi karstai, paskui juos invalidų vežimėliuose, pasiramsčiuodami ramentais, šlubčiodami juda 95 452 laidotuvininkai. Baisu!
Ačiū Viešpačiui, kad tai - ne realybė, o tik vaizduotės padarinys. Bet vis dėlto tenka apgailestauti, kad karstuose gulinčių ir paskui juos judančių žmonių skaičius neišlaužtas iš piršto. Lietuvoje tiek aukų iškeliavo Anapilin ir buvo suluošinta autoįvykiuose 2000-2015 metais
Statistika akla ir bejausmė, jai nerūpi žmonių ašaros, praradimų skausmas, tačiau ji svarbi, nes parodo gyviems ir sveikiems mūsų apsileidimą, nemokėjimą ar nenorą spręsti gyvenimo padiktuotas problemas. Tiesą sakant, negalima teigti, kad Lietuvoje nieko nedaroma. Buvo metai, kai aukų statistika keliuose kėlė siaubą.
Štai 2005-aisiais autoįvykiai nusinešė 773 gyvybes, 8466 buvo sužaloti, o pernai netekome 241 žmogaus, nukentėjo - 3777. Tačiau ir tokia statistika neramina, nes jau treji metai nematyti progreso. Lietuvą pagal žuvusių ir sužalotų autoįvykiuose skaičių lenkia tik Latvija ir Rumunija. Taigi, esame Europos uodegoje.
Reikia pripažinti, kad ir kitose Europos valstybėse automobiliai, o tiksliau, jų vairuotojai žudo žmones ir žūsta patys, tačiau ten aukų skaičius, skirtingai nei Lietuvoje, kasmet mažėja, o skandinavai jau visai rimtai kalba apie nulinį variantą, t.y. nė vienos aukos keliuose! Mums, deja, iki tokių svajonių dar laukia ilgas ir sunkus kelias.
Įsigalėjusios stereotipijos
Pasidalinti mintimis apie šias problemas noras kilo neatsitiktinai. Jau daugelį metų stebint ir analizuojant mūsų valstybės socialines problemas, tapo akivaizdu, kad daugelis jų ne tiek sprendžiamos, kiek jų sprendimai buvo imituojami. Įspūdis, jog tie, kurie privalo tai daryti, paprasčiausiai nežino, negali ar nenori ieškoti būdų ir priemonių situacijai taisyti, tad elgiasi kaip į kampą užspeistas ir išeities nerandantis gyvas padaras - atlieka beprasmius, situacijos nekeičiančius judesius, moksliškai vadinamus stereotipijomis.
Lietuvoje viena tokių stereotipijų yra draudimas. Pastebėkite, jei tik kas rimtesnio atsitinka, tuojau pat pasipila siūlymai ko nors neleisti arba uždrausti, nors ir siūlytojui, ir kitiems aišku, kad tai situacijos iš esmės nepakeis. Štai 2011- 2014 metais keliuose žuvo 1123 žmonės, iš jų 186 (16,6 proc.) dėl girtų eismo dalyvių kaltės. Akivaizdu, kad alkoholis yra tik viena autoįvykių priežasčių, iki šiol valdžia griebėsi ir kitų jai įprastų draudimų.
Prisiminkime, kiek draudimų prigalvota kovojant su alkoholio vartojimu: nustatyta už kiek metrų nuo mokyklų, vaikų darželių, sakralinių pastatų galima prekiauti ir vartoti alkoholį, uždrausta reklama, draudžiama prekiauti rugsėjo 1-ąją, draudžiama vartoti automobilyje, draudžiama prekiauti degalinėse ir gerti viešose vietose... Esu už alkoholio prekybos ir vartojimo sureguliavimą, jo prieinamumo mažinimą, tačiau tuo pat metu įsitikinęs, o ir pasaulinė praktika rodo, kad vien draudimais norimų rezultatų nepasieksi.
Prisiminkime kiek visko buvo draudžiama: pigiau pirkti, brangiau parduoti, užsiimti individualia veikla, turėti valiutos ir aukso, lankyti bažnyčią, švęsti religines ir kitokias šventes, nešioti platėjančias ir siaurėjančias kelnes, ilgus plaukus, ir kirptis plikai, skaityti ideologiškai kenksmingas knygas, klausytis partiniams veikėjams nepatinkančios muzikos, išvykti į užsienį, kritikuoti partiją ir vyriausybę ir t.t. ir panašiai. Draudimų sąrašas buvo begalinis, o kaip gyvenome ir kuo visa tai baigėsi, žinome visi.
Nulinis variantas geriausias
Jau kuris laikas diskutuojama, ar nereikėtų vairuotojams leistiną promilių normą nuo 0,4 sumažinti iki nulio. Sutikite, išoriškai tai labai viliojantis siūlymas. Tačiau kaip yra kitose šalyse? Nulinė alkoholio koncentracija kraujyje yra nustatyta aštuoniose Europos valstybėse: Rusijoje, Moldovoje, Ukrainoje, Estijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, t.y. buvusiose sovietinėse respublikose arba sovietinio bloko šalyse.
Nors, tiesą sakant, kai kuriose jų važiuoti net stipriai išgėrus yra normalu, jei tik turi pinigų sumokėti kelių patruliams. Savo ruožtu Jungtinėje Karalystėje leidžiama vairuoti, jei neviršiji 0,8 promilių ribos, Italijoje, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose - 0,5, kitur leistina norma svyruoja nuo 0,2 iki 0,4 promilių. Gaila, mes dar iki tokio lygio neužaugome – mūsų tautiečiai nemoka linksmintis, saikingai vartoti alkoholį.
Diskutuojant su oponentais, teko girdėti, kad 0,4 promilės alkoholio kraujyje dėmesio koncentracijos, paskirstymo, perkėlimo, apimties, reakcijos greičio ne tik kad nepablogina, o atvirkščiai, - nežymiai pagerina. Tai - absurdas! Dalyvaudamas šventėse ne kartą esu matęs siūlymus dar išgerti, „kol dar važiuosi promilės sumažės iki 0,4“ – o realybėje jos nekontroliuojamai auga iki 0,8 -1,0. Tautietis sėda girtas prie vairo, todėl nulinę alkoholio normą visada galima pateisinti.
Leista daugiau nei kitiems
Didelė bėda yra kelių chuliganai ir asmenys, manantys, kad jiems leistina daugiau nei kitiems, bei veikėjai, jaučiantys nenumaldomą potraukį sėsti už vairo stipriai padauginę.
Tokie vargo vairuotojai dažniausiai po kelis kartus įkliuvę teisėsaugai atsiperka baudomis ir toliau nesiruošia keisti savo įpročių. Teisėsauga bejėgė!
Po keliolika kartų girti už vairo nutverti asmenys jau neturėdami teisių toliau pažeidinėja įstatymus spjaudami į visas normas ir taisykles. O juk taip nesunku tokiems „gaideliams“ pakirpti sparnus. Pavyzdžiui, jei po antro nusižengimo (sukeltos avarijos ar vairavimo apsvaigus, neturint teisių, sistemiškai piktybiškų nusižengimų etc.) būtų taikoma ne jokios įtakos neturinti administracinė, bet baudžiamoji atsakomybė.
Dar viena akivaizdi problema yra tai, kad toli gražu ne visiems galima suteikti teisę vairuoti automobilį, net jei jie išlaikę vairavimo egzaminus. Yra personų, kurioms, vos tik jų rankos paliečia automobilio vairą, kaip mat aptemsta protas. Tai dažniausiai labai kompleksuoti asmenys, turintys didelių vidinių problemų, iškreiptą vertybių skalę, niekuo nepagristų ambicijų, padidėjusio agresyvumo, neadekvatų saviraiškos poreikį, paniekinamą požiūrį į vairuotojas moteris, pradedančius vairuotojus ar žmones, vairuojančius paprastesnius nei jų automobilius.
Tokie dažniausiai nepaiso nei savo, nei kitų saugumo, nesilaiko taisyklių, turi nusistatę sveiku protu sunkiai suvokiamus prioritetus (BMW, „audinė“, „stabdžiai reikalingi tik bailiams“, „posūkius rodo tik asilai“, „laikas paleisti žvėrį“, „parodyk „lochams“ lygį“ ir pan.). Faktiškai tai yra veikėjai, išleisti į gatves su labai pavojingais ginklais, kurie bet kurią akimirką gali iššauti.
Dažniausiai iššauna, bet, žiūrėk po mėnesio kito lyg nieko ir nebuvo vėl kelia paniką gatvėse ir keliuose. Jie beveik nepasiduoda elgesio korekcijai, nesupranta arba apsimeta nesuprantą ko iš jų norima ir net po ilgalaikių konsultacijų ir terapijos seansų jų elgesys mažai keičiasi.
Tai tikrai sudėtinga problema, kurią išspręsti vien medicininėmis ir psichologinėmis priemonėmis neįmanoma, reikalinga ne tik keisti įstatymus, draudžiančius jiems vairuoti, bet ir numatyti visas sudėtingas procedūras, susijusias su žmogaus teisėmis. Tačiau faktas, kad jiems ne vieta už vairo, vargu ar kam nors gali kelti didelių abejonių.
Prošvaistė
Ant bedugnės krašto stovime 26 metai, padėtis kasdien blogėja. Absoliuti dauguma į alkoholį įnikusių tautiečių girtauja savaitgaliais, švenčių dienomis, kai kas net ir darbe. Nevartojantieji alkoholio prieš savo valią įtraukiami į antrinę alkoholio vartojimo rinką: kasdien kvėpuoja girtuoklių iškvepiamais garais, vaikšto girtuoklių pramintais takais, priversti trintis šonais kino teatruose, viešajame transporte, ligoninėse, poliklinikose, kitose viešose vietose.
Besaikis alkoholio vartojimas, eismo dalyvių neatsakingumas, asmenybės psichologinės problemos, visuomenės abejingumas, toli gražu ne geriausia automobilių techninė būklė, prasta kelių ir gatvių priežiūra pagal autoįvykiuose žuvusių ir sužalotų žmonių skaičių nustūmė Lietuvą į aklavietę.
Nors 2014 metų vasarą valdžia šiek tiek patvarkė įstatyminę bazę, tai - daugiau kosmetiniai pataisymai, vargu ar bent kiek pajėgūs sutramdyti jau seniai subrendusį blogį. Vien kovodami su alkoholiu ar su jo kvapais problemos neišspręsime. Be kasdieninio sunkaus darbo, pradedant vaikų darželiais ir mokyklomis, universitetais, be specialių finansiškai aprūpintų programų, be atidaus žiniasklaidos dėmesio, visuomenės įtraukimo, be pagarbos žmogui, jo gyvybei ugdymo mes nieko nepasieksime.
Subrendusio blogio metastazės giliai suleido šaknis į mūsų visuomenės kūną, pažeidė gyvybiškai svarbias sistemas, todėl toliau lyg niekur nieko ramiai sėdėti ir užsiiminėti kosmetiniais dalykais nebegalima. Veikti reikia neatidėliojant.
Prošvaistė yra – naujoji valdžia galanda skalpelį ir ruošiasi istoriškai susiformavusį pūlinį atverti.
Prof. dr. Jonas Sąlyga - Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius
Komentuoti: