O dabar – kad tie kosmoso toliai būtų dar tolesni – medicininis klausimas. Toks paprastesnis. Ar galėtumėte trumpai atsakyti, kuo gi homeopatija skiriasi, pavyzdžiui, nuo fitoterapijos?

   Suprantu, kad neaktualu. Kad esate ne gydytojas. Kad esate sveikas. Ir, kad netgi opiausieji šiandien medicinos klausimai (kaip padaryti, kad šeimos gydytojas Jus priimtų per savaitę; arba medikų algų problema) anksčiau ar vėliau išsispręs. O tada – na, sakykim, sausio pabaigoje – vėl visi ims kalbėti apie homeopatiją. Tikrai taip bus. Nes netradicinė medicina – kai kas supyks jau vien už tokį pavadinimą – Lietuvoje tikrai egzistuos. Apie ją jau kalba ministerija. Jai jau ruošiasi dar į medikus neįšventinti gyduokliai. Ir rimti daktarai ruošiasi taip pat.

    Tačiau lygiai prieš metus JAV Federalinė prekybos komisija, užsiimanti vartotojų teisių apsauga,  įpareigojo homeopatinių preparatų gamintojus reklamose ir ant preparatų pakuočių pranešti apie tokių homeopatinių vaistų neefektyvumą. Gaminti – galima. Pardavinėti – galima. Tačiau ant buteliuko ar dėžutės turi būti užrašas „Vaistas neveikia. Nes tai nėra vaistas“.

   Iš Amerikos keliamės į Rusiją. Pirmomis šių metų  dienomis komisija prie Rusijos mokslų akademijos prezidiumo homeopatiją pripažino antimoksliniu metodu, o homeopatinius vaistus – keliančius grėsmę sveikatai. Šis pasiūlymas buvo įteisintas memorandumu „Apie homeopatijos pseudomoksliškumą“. Memorandumą pasirašė eksperimentinės ir klinikinės medicinos, fizikos, chemijos, imunologijos, psichologijos, farmacijos ir biostatikos specialistai.

   Jei tai būtų tik Rusijos specialistų nuomonė – numočiau ranka. Bet, pasirodo, mes protingesni bei daugiau žinantys ir už Amerikos specialistus. O kodėl gi ne?

   -Pirminiam gydymui – netinka, – sako  Vėžio instituto profesorius, homeopatas ir fitoterapeutas Juozas Ruolia. – Bet po radikalaus gydymo – puikiai sveikatą atstatantis metodas.

Šiuolaikiniai Lietuvos homeopatai, žinoma, Jums paaiškins, kad nuo didelio kiekio svogūnų imsite verkti, o štai minipreparatai gydo slogą ir saugo nuo gripo.  Ir tai bus tiesa.

   Ir toliau profesorius pasakoja ne tik apie du bandomuosius žemdirbystės sklypus, kur į vieną buvo beriami cheminiai priedai o į kitą homeopatiniai preparatai (nereikia nė spėlioti, kur ne tik agronominiai rezultatai buvo  geresni:  pasiektas ir ekologinis šuolis),  bet ir apie savo anūkus: jie sėkmingai vaikiškų negalavimų atsikrato taip pat homeopatiniais vaistais.

   Ir dar profesorius kalba apie alternatyviąją mediciną...Saigone. Mat ten, Vietname, tos netradicinės medicinos – taip pat ir homeopatijos – mokomasi net  vienuolika metų!

-Tai kodėl kitos šalys kitaip šneka?  - vėl klausiu profesoriaus.
  Ir tuomet išgirstu nedidelę paskaitėlę apie finansinius didžiųjų farmacinių kompanijų interesus. Apie rinkų dalybas. Apie biofizikos nesimokiusius žmones. Ir – kaip keista bebūtų – apie nekompetentingus žurnalistus.

   Skubu įrodyti kompetenciją. Ne profesoriui, žinoma, o Jums, mieli skaitytojai. Ir dabar (o gal rašinio pradžioje tai reikėjo daryti?) bendrais bruožais papasakosiu, kas gi yra tas homeopatinis vaistas.

   Tai specialiu būdu paruoštas preparatas. O tą specialųjį būdą surado prieš pusantro šimto metų gyvenęs Leipcigo universiteto profesorius Samuelis Hanemanas. Jo teorija tokia: kiekvieną ligą galima išgydyti medžiagomis, kurių dideli kiekiai sukelia simptomus, panašius į tą ligą. O tos pačios medžiagos minimalūs kiekiai – jau gydo. Na, pavyzdys galėtų būti toks: pacientas skundžiasi nemiga. Todėl jis gydomas silpnutėliu Coffea Cruda tirpalu, pagamintu  - ir daugkart atskiestu – iš žalių kavos pupelių. Beje, pagrindinis homeopatinių preparatų gamybos šūkis taip ir skamba: panašus gimdo panašų!

   Maždaug 60 procentų homeopatinių preparatų yra augalinės kilmės. Kiti daromi iš gyvūnų  išskiriamų sekretų (kiekvienas gi žinome, kad mažomis dozėmis  vartojami gyvačių nuodai yra vaistas!), arba tai – mineralai: kalcis, grafitas, jodas, kvarcas ir t.t.

   Tikima, kad skiedžiant preraratą mažiau kartų, jis gydo organus, skiedžiant daugiau – ir psichines ligas. Nerašau apie pačią technologiją. Nes gaminti homeopatinius vaistus gali tik nepriekaištingą reputaciją turintis gydytojas. Tik turintis specialių žinių. Bet ir čia dar ne viskas. Ne kiekvieną pacientą ( taip skelbia homeopatijos teorija)  tais vaistais galima gydyti. Gydytojas kartu su pacientu turi atsižvelgti į ligos istoriją, kūno tipą, charakterį.

    Metodo atradėjas profesorius Samuelis Hanemanas rašė, kad lėtinės ligos randasi ir dėl mūsų užslėptų troškimų, dėl norų valdyti, dėl užslėpto blogio jausmo. Tuomet pirma reikia gydyti sielą.

   Šiuolaikiniai Lietuvos homeopatai, žinoma, Jums paaiškins, kad nuo didelio kiekio svogūnų imsite verkti, o štai minipreparatai gydo slogą ir saugo nuo gripo.  Ir tai bus tiesa. Bet ar turės laiko daktaras Jus pasverti, pamatuoti ir – svarbiausia – paklausti, kodėl vakar buvote linksmas, o šiandien – jau nebe?

    Galima netikėti, kad homeopatija gydo ir apie praparatų skiedimą paklausti taip: ar saldesnė tapo Baltijos jūra, ištirpinus joje didelį šaukštą cukraus? Čia aš apie tikėjimo galią ir apie pasitikėjimą gydytoju. Darsyk apie paciento ir jį gydančiojo ryšį. Nes, kas gali užginčyti, kad placebo efektas neefektyvus? Tik tas, kas juo netiki...

Homeopatijai – 200 metų. Ir Lietuvoje yra  ne viena dešimtis žmonių, jau paaukojusių jai visą gyvenimą.  Manyčiau, kad sutikę juos, pasijusite daug lengviau, nei ieškodami atsakymo į klausimą, per kiek metų Plutonas apskrieja Saulę.

   Nors ir pažadėjau, bet tikslaus atsakymo neduosiu. Tik – apytikslį.

   Nuo 1930-ųjų, kai mažoji planeta buvo atrasta, ji dar nė sykio aplink Saulę neapsisuko. Kelionė po kosmoso gilumą tęsiasi. Ir ji -  ne mažiau paslaptinga už mūsų medicinos problemas.