Ginčų priežastys 
Pirma, tai besivystanti medicinos praktika. Pacientai paprastai turi lūkestį, kad jiems gydyti bus taikomi metodai, kurie kartais dar net neegzistuoja. Todėl neretai pasitaiko kaltinimų medikams, kad šie netaikė vieno ar kito gydymo metodo arba nenustatė tam tikros ligos diagnozės. Tačiau svarbu žinoti, kad dažnai gydytojai nenustato teisingos diagnozės todėl, kad tokia liga ar jos simptomai dar nėra žinomi medicinos praktikoje. Antra, tie patys gydymo metodai gali tikti vienam ir visiškai netikti kitam pacientui dėl individualios organizmo reakcijos į gydymą. Tačiau dažniausiai pacientas inicijuoja teismo procesą ne dėl parinkto gydymo metodo, o dėl informacijos apie tai, kas įvyko, neatskleidimo.

Trečia, pacientas atsisako suprasti, kad teikdamas gydymo paslaugas kiekvienas gydytojas gali suklysti. Jis tikisi, kad gydytojas bet kuriuo atveju užtikrins gerą gydymo rezultatą, todėl pacientus labai sunku įtikinti, kad kai kuriais atvejais rezultatas nebus toks, kokio norėtųsi, nes jie įsitikinę, jog medicina ir gydymo metodai tobulėja ir visuomet taikomos naujausios technologijos. Net ir itin aukšto išsivystymo lygio valstybėse gyventojų mirčių dėl gydytojų klaidų skaičiai yra gana dideli, tačiau pacientų sėkmės procentas teismo procesuose yra itin žemas ir siekia vos 10 proc. nuo visų bylų.
 
Informacija – auksas 
Esminis paciento ir gydytojo ginčo elementas yra informacijos pacientui ar jo artimiesiems atskleidimas. Juk pacientai siekia sužinoti, kas ir dėl ko įvyko, kas lėmė mediko klaidą, be to, tikimasi elementarios atjautos ar atsiprašymo. Manau, kad efektyviausia teisminių ginčų prevencija yra tinkamas ir savalaikis informacijos pacientui atskleidimas. Todėl ginčai tarp pacientų ir medikų gali būti efektyviai sprendžiami pasitelkiant alternatyvų ginčų sprendimo būdą – mediaciją. Mediacija užtikrina visiškai konfidencialų procesą ir gali padėti panašiose situacijose: pacientams ji padės gauti tinkamą informaciją, medikams, kurie padarė klaidą – paaiškinti pacientui visas aplinkybes ir, esant pagrindui, atsiprašyti.
 
Mediacija – prevencija 
Mediacijoje dalyvauja nepriklausomas ir neutralus trečiasias asmuo – mediatorius. Jis įgalina mediacijos šalis bendrauti, bendradarbiauti, atskleisti savo poreikius ir pageidavimus bei išgirsti abiejų šalių interesus – ne tik paciento, bet ir gydytojo poziciją, jo išgyvenimus. Procesas ir mediatorius skatina atvirą ir nuoširdų dialogą tarp paciento ir mediko bei sukuria sąlygas jiems rasti abiem priimtiną ginčo išeitį. Gydytas gali paaiškinti pacientui ar jo artimiesiems, kaip tiksliai vyko gydymas, kas lėmė neigiamą rezultatą ar pasekmes, kokių veiksmų ėmėsi gydytojų komanda, kad neigiami padariniai nenutiktų.
 
Galų gale, gydytojas mediacijos metu gali žmogiškai pabendrauti su pacientu, jį išklausyti, išreikšti užuojautą, atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę. Pacientas savo ruožtu gali gauti jį dominančią informaciją ir paaiškinimus, užduoti klausimus, išgirsti gydytojo versiją. Tokio bendravimo ir atmosferos teismo procese neišeitų užtikrinti, kadangi jį reglamentuoja griežtos ir apibrėžtos procedūros, tad taikiam susitarimui ir atvirumui rungtyniškumo principas palieka nedaug erdvės.
 
Naujos galimybės 
Pacientų ir gydymo įstaigų ginčai yra labiau emocinio negu teisinio pobūdžio, kadangi pacientui labiausiai rūpi sužinoti, kas ir dėl ko įvyko. Teismo posėdyje atsakymų į visus klausimus pacientas, deja, negaus. Tuo metu mediacijoje, priešingai, galima atskleisti visą informaciją, nes mediacijoje taikomas konfidencialumo principas, užtikrinantis pasitikėjimą net ir tarp oponuojančių šalių. Klaidos pripažinimas teisme laikomas pagrindiniu kaltės įrodymu, todėl teisininkai medikams dažnai pataria jos nepripažinti. Medicinos klaidos ir iš to kylanti atsakomybė veikia visą sveikatos priežiūros sistemą: teisminė gynyba reikalauja nemenkų išlaidų, ginčai veikia įstaigos ar atskiro gydytojo reputaciją, įstaiga gali netekti gero specialisto ir pan.
 
Todėl galimybė atskleisti visą informaciją ir atkurti pasitikėjimą mediacijos metu galėtų padėti kurti visiškai naujo lygio santykį su pacientu. Mediacijos procese gydytojas turėtų galimybę atvirai pasikalbėti su pacientu, paaiškinti įvairias aplinkybes, atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę. Teisminių procesų akivaizdoje tai padaryti gydytojui sunkiau, kadangi gresia netekti gydytojo licencijos arba to neleidžia vidinės įstaigos taisyklės. Šiandien gydymo įstaiga ginčų atvejais dažniausiai atsitveria tylos siena ir paaiškinimus pateikia per advokatus ir ekspertus. Kai kurios pasaulio valstybės tokioms situacijoms yra priėmę net specialius Atsiprašymo įstatymus, kurie nustato, kad atsiprašymas nelaikomas kaltės įrodymu teismuose.
 
Tokie teisės aktai apsaugo gydytojus nuo galimų pasekmių, jei po atsiprašymo pacientas vis tik nusprendžia kreiptis į teismą. Todėl konfidencialus mediacijos procesas galėtų būti gera alternatyva. Mediacijos metu šalys su mediatoriaus pagalba užmezga nuoširdų dialogą, kurio metu išsakyta informacija negali būti panaudota teisminio proceso metu. Mediatorių saisto mediatoriaus privilegija, o teismus – pareiga nevertinti įrodymų, jei jie buvo gauti mediacijos metu. Ne mažiau svarbus laiko elementas: mediacijos proceso trukmė visuomet priklauso nuo šalių gebėjimo susikalbėti, o ne nuo teismų procesų veiklą reglamentuojančių taisyklių ir terminų.