Ir tai – ne tik vaikai, nenorintys valgyti jiems brukamų patiekalų. Panašu, kad skubotai ir nepasirengus įgyvendinama vaikų maitinimo revoliucija buvo suplanuota ne iš nuoširdaus noro pasirūpinti vaikų sveikata. Sveiki vaikų maitinimosi įgūdžiai nesusiformuoja, spragtelėjus pirštais ir išleidus naują jų maitinimo tvarkos aprašą.
Apie tai diskutuota dar prieš metus Seime surengtoje konferencijoje „Vaikų mityba ir sveikata: šiandien ir rytoj“. Čia dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, savivaldybių, visuomenės sveikatos biurų, ugdymo įstaigų atstovai.
 
Buvau viena konferencijos organizatorių: tąsyk visi sutarėme ir priėmėme rezoliuciją, kad organizuojant vaikų maitinimą ir tvarkant mitybos dokumentaciją, būtina daugiau  lankstumo ir paprastesnių procedūrų, mažinančių biurokratizmą.
Rezoliucija raginome ieškoti galimybių lengvinti ir modernizuoti valgiaraščių rengimo ir jų derinimo procesą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos šalių praktiką, svarstyti galimybę atsisakyti reikalavimo skaičiuoti maistinę ir energinę valgiaraščių vertę – vietoj to reglamentuoti porcijų išeigas, patiekalų sudėtį, įvairumą ir žaliavų kokybę, parengti pavyzdinius valgiaraščius, o maisto produktų gamintojus raginti keisti maisto produktų sudėtį, kad juose būtų mažiau druskos, cukrų ir riebalų (ypač sočiųjų ir transriebalų).
 

Kaip yra šiandien? Ar tikrai vaikų maitinimo pertvarka nebuvo skubota, ar tinkamai buvo jai pasiruošta, ar naujas meniu mūsų vaikams yra tikrai tinkamai subalansuotas, o patiekalai – ne tik sveikatai palankūs, bet ir valgomi? Norisi paklausti ministro Aurelijaus Verygos ir Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupės, rengusios naująjį vaikų maitinimo aprašą: ar viskas buvo daroma išties dėl vaikų sveikatos?

 
Dar daugiau biurokratijos
Ugdymo įstaigų specialistai teigia, kad naujas vaikų maitinimo tvarkos aprašas tik dar labiau padidino biurokratinę naštą ir darbo su popieriais krūvį. Darželiai ir mokyklos priversti  karštligiškai kurti naujus receptus, valgiaraščius ir juos, perdėtai apsidraudžiant, vežti derinti į VMVT. Jei suderintą 15 dienų valgiaraštį norėsis keisti – vėl iš naujo reikės vykti į VMVT.
Keista, šios tarnybos specialistai nepakelia galvų nuo techninio darbo – daugybės valgiaraščių derinimo – tačiau valgiaraščių derinti internetu negalima. Sveikatos apsaugos ministerijos žadėtų valgiaraščių pavyzdžių mokyklos taip ir nesulaukia. Tuomet lieka dar vienas kelias – skubiai pirkti šiandien atsiradusių įvairiausių verslininkų siūlomus jau paruoštus valgiaraščius, sumokėti pinigus ir nežinoti, ar mūsų vaikai tikrai valgys visus naujus patiekalus.
 
Nepasiruošę Lietuvos gamintojai
O kaip su Lietuvos maisto pramonės įmonėmis? Ar jos spėjo pertvarkyti savo gamybos linijas ir technologijas, kad lietuviški maisto produktai atitiktų naujo Tvarkos aprašo reikalavimus? Ugdymo įstaigos teigia, kad, pradėjus reglamentuoti ne tik pridėtinio cukraus, bet bendrai visų cukrų (taip pat ir natūralių) kiekį maisto produktuose, beveik nebeliko jokių lietuviškų pieno gaminių (išskyrus pieną, kefyrą ir natūralų jogurtą), kuriuos būtų galima tiekti vaikams. Visi jogurtai, sūreliai, varškės gaminiai vaikams jau nebegalimi. Tokia pati situacija ir duonos pramonėje – labai reta duonos rūšis tinkama pagal nustatytas druskos ir cukraus normas, teko atsisveikinti su daugeliu vaikų mėgstamų sausainių (net ir avižinių).
 
Ribojamas laisvas pasirinkimas
Naujame Tvarkos apraše atsirado naujas reikalavimas reguliuoti produktų ir patiekalų vartojimo dažnumą: yra griežtai suskirstyta, kiek ir ko vaikui galima patiekti per savaitę. Tai, be abejo, yra gera idėja, užtikrinanti patiekalų ir maistinių medžiagų įvairumą. Darželinukams, pradinukams, kuriems tėveliai perka maistą iš anksto, tai tinka.
Nuo šiol pradėti reglamentuoti ir vyresniųjų klasių mokinių savarankiškai perkami patiekalai. Jie taip pat privalo pirkti Sveikatos ministerijos nustatytu dažnumu: 2 kartus per savaitę baltos mėsos patiekalus, 2 kartus – pieno produktus, 1 kartą – bulvių patiekalą ir pan. Sakykite, kaip priversti suaugusį gimnazistą pirkti pirmadienį avinžirnių troškinį o ne vištienos kepsnelį, antradienį – žuvies maltinuką, bet ne jo mėgstamus varškėtukus? Ar nėra ribojama jo pasirinkimo laisvė (be abejo, tik iš sveikatai palankių patiekalų asortimento)?
 
Kodėl skubotai, neatlikus išsamių tyrimų, nepasirengus, neleidus ugdymo įstaigoms pasidalyti gerąja patirtimi (kad ir švediško stalo principu, kai mokiniai gali rinktis norimą patiekalą iš sveikatai palankaus asortimento), neaptarus su pediatrais, nepriklausomais vaikų dietologais, maisto technologais, maisto pramonės atstovais buvo puolama į vaikų maitinimo reformą?