Nė vienas nedega noru tas šiukšles kasdien išnešti. Ir šiame sakiny jokių perkeltinių prasmių nėra: tiesiog tai kibiras šiukšlių, kuris yra nuobodžioji buitis. Tačiau tie jau minėtieji psichotyrinėtojai (ir už ką valstybė jiems algą moka?) tą reiškinį seniai bei detaliai nagrinėja. Ir net mokslinių darbų apie tai yra prirašę.
 
Viename veikale, kuris yra apie demagogiją, jie pateikia tokį pavyzdį: girdi, šiukšles išnešti visuomet yra žemesniojo pagal rangą pareiga. Kas yra tas rangas, veikale neaiškinama. Tačiau pabrėžiama, kad tai – iš praeities paveldėtoji paprotinė teisė. Bet oponentai sako: ne teisė tai, o... demagogija.
 
Kaip keista bebūtų, demagogija ir šiukšlės žodžiais-pusbroliais vienu metu buvo tapę ir Lietuvoje. Tie mūsų mylimi ir gerbiami pabėgėliai (ach, kiek pinigėlių jiems išleidome: tikrai daugiau nei saviesiems skurdžiams!) stipriai šiukšlino. Jų šiukšles net televizijos rodė. O prieglobsčio prašytojai ne tik grotas daužė, bet dar ir skundėsi, kad niekas jų šiukšlių nesutvarko. Jau žinome, kas juos taip elgtis vertė: demagogija. Todėl ir rašinys yra apie tai. Apie demagogiją.
 
Tas žodis nūnai spaudoje retai bepasirodantis ir veik užmirštas. Bet tik žodis užmirštas. O veiksmas ir pasekmės stipriai veši. Ir jūs matote (girdite) tai kasdien.
Žinoma, vėl pradėsim nuo šeimos reikalų. T.y. nuo moteriškosios demagogijos.
Jei vyras moteriai nedovanoja gėlių, ši demagogiškai pareiškia: tu esi nedėmesingas, nejautrus, nevertini nei grožio, nei manęs.
 
O jei vyras be progos – tik pradžiuginti norėdamas – moteriai atneša gėlių, gali išgirsti, jog tokiu poelgiu jis nori kaltę užglaistyti. Arba, kad būtent gėlėmis atsiprašo. už tai, ką slepia. Demagogija.
 
Jei vyras jaunas, bet neturtingas (arba jam nesiseka kilti karjeros laiptais) yra didelė galimybė, kad bus apkaltintas nemokėjimu gyventi. Jei vyras jau nebejaunas, bet užima aukštas pareigas ir daug uždirba, gali būti apkaltintas tuo, kad yra... nebejaunas. Ir visa tai – įskaitant šiukšlių istorijas – yra moteriškoji demagogija. Tad dabar apie tai, kas toji demagogija yra.
 
Senovės graikų šnekose demagogija buvo vadinamas vadovavimas žmonėms. Be jokių neigiamų minčių ir šešėlių. Būtent demagogams tuomet buvo suteikiama minios kontrolė, galimybė gražiais žodžiais tautai perteikti savo požiūrį. Ir demagogus graikai gerbė. O paskui prasidėjo tai, kas anksčiau ar vėliau demokratinėse valstybėse prasideda: turtingesnieji prasimušėliai – pirkliai, dirbtuvių savininkai ir net politikos lyderiai, dalyvaujantys konkurencinėse kovose, – žmonių palankumą pabandė laimėti melagingais pažadais. Ir nuo tada žodis „demagogas“ nustojo būti pagyrimu. Priešingai, vertė suklusti ir demagogo teiginius patikrinti.
 
Kodėl dabar lietuviškuose eteriuose to žodžio nebesigirdi? Ogi dėl tų patikrinimų: jie – vis sunkesni, vis mažiau piliečių, kuriais besąlygiškai tikime. Be to, tikrinti tingime. Tiesa, galbūt yra dar viena demagogijos mirties priežastis (ne pati demagogija mirė, o tik ją įvardinantis žodis). Bet tą žodį – bent jau Lietuvoje – sėkmingai pakeitė kitas žodis: žodis „politikas“.
 
Žinau, kad reikalausite įrodymų. Bet tiesioginių, su pavardėmis, tikrai nebus. Nes savajai redakcijai linkiu ramaus savaitgalio, o ne teismų maratono. Beje, gal ir laimėtume. Bet žinote jūs ir be mūsų tas pavardes! Ir, kaip keista bebūtų, už jas įdomesnės yra net instrukcijos. Štai kaip pagal jas turėtų elgtis Tikras Demagogas.
Neteisingas klausimas (Apie tokį klausimą jau esu rašęs, pakartosiu). Pakanka princo (arba ministro) paklausti: „Ar jūs gėjus?“ ir atsakymo nelaukiant straipsnio antraštė jau parengta: „Ministras sako, kad jis – ne gėjus“.
 
Neteisingas priežastinis ryšys. „Mano senelis rūkė ir gėrė visą gyvenimą, tačiau išgyveno 99 metus“. Ir analogas: „Mano viršininkas vagia, todėl yra turtingas“.
Manipuliacija analogijomis. Pvz., „Uždrausti turgus ir perkelti juos į prekybos centrus yra tas pat, kas uždrausti žodžio laisvę!“. Neįsigilinusiems atrodo, tarsi tiesa.
 
Arba dar stipriau yra tai, kas ne kartą girdėta (tik mūsų dėmesys į tai neatsirėmė): „Nenori mokytis? Vadinasi, nori dirbti gatvių šlavėju?“. Ir tai taip pat yra demagogija.
Dabar apie politiką šiek tiek. Atsargiai ir... svetimais žodžiais. Prie kito teiginio siūlau įrašyti bet kurio jūsų nemylimo politiko vardą. Ir, kai mintyse (ir savo virtuvėje) sakote apie jį ne pačius gražiausius žodžius, t.y. kritikuojate, dažnai kritikuojate jo išvaizdą, jo žodžius ir pačią asmenybę. Bet – dėmesio! Šioje vietoje turėtumėte stabtelti ir pagalvoti, ar teisingai darote. Pamokė tą klaidą rasti vienas Lietuvos politikas: nemėgęs prezidento D.Trumpo, bet vėliau supratęs argumentacijos klaidą. Štai toji klaida: jei net labai nepatinka, kritikuoti reikia ne asmenybę, o tos asmenybės veiksmus. O jei tik asmenybę, tai – demagogija.
 
Svetimi žodžiai dabar. Gal ne visiems, bet tikrai didžiajai skaitytojų daliai autoritetu ligi šiolei likęs filosofas Arvydas Šliogeris štai ką yra pasakęs: „Pseudodemokratinė demagogija yra pagrįsta prielaida, kad visi gali suprasti ES konstituciją. O aš sakau, kad dauguma jos suprasti negali, tad ir spręsti neturi. Visi lygūs? Visi protingi ir laisvi? Jei taip mąstysime, tuomet valstybės reikalus pradės spręsti alkoholikai, padugnės, tamsuomenė...“ (delfi.lt 2004.11.11). Komentarų citatai nebus: tai jūsų prerogatyva.
 
O dabar pats laikas paklausti jūsų: ar gali būti, kad straipsniuose apie demagogiją taip pat pasitaiko demagogijos? Tie, kurie demagogiją nuolat litriniais ir puslitriniais indais pilsto, žinoma, ims prieštarauti: pripažins, kad pasitaiko klaidų, neatitikimų ar paprastų neapsižiūrėjimų Gali taip būti. Tačiau, kas paneigs, kad tie neapsižiūrėjimai – ne tik juokingi, bet ir pavojingi? Paaiškinsiu.
 
Kuomet, rengdamas šį tekstą, į paiešką suvedžiau „Lietuviškos demagogijos pavyzdžiai“, tai tarp gausybės publikacijų puikavosi ir tokia: „Lietuvos Respublikos prezidento G.Nausėdos kalba konferencijoje „Gerovės valstybės kontūrai“...
Kokia pirma mintis ateina, kai Tokį pranešimą randi Tokioje vietoje? Ogi ta, kuri dar pavadinime parašyta: kas išnešė šiukšles?

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!