Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kaip galima didinti inovatyvių vaistų prieinamumą pacientams taikant specialiai tam skirtas sutartis, kurias valstybė sudaro su vaistų gamintojais. Tokiomis sutartimis yra susitariama dėl tam tikrų vaistų tiekimo pacientams ir kompensavimo sąlygų. Jos gali būti finansinės, kokias turime šiandien Lietuvoje, arba pagrįstos klinikiniais tyrimais, vertinant vaistų efektyvumą.

Deja, pastarųjų šiandien Lietuvoje neturime, o kai nėra tokių schemų, atsiranda administracinės priežastys, užkertančios kelią naujų vaistų kompensavimui. Tada nepagrįstai teigiama, kad vaistas yra netinkamas ir visai nesvarbu, jog kitose šalyse jis sėkmingai naudojamas. Klinikiniais tyrimais pagrįstos sutartys leistų valstybei apsidrausti, kad būtų perkamas rezultatas, taip suvaldant kylančias rizikas. Nes šalys, kurios neturi išvystę šių sutarčių, susidūrusios su pirmu neaiškumu, neleidžia kompensuoti vaisto ir pacientai negauna reikalingo gydymo. Tokių sutarčių taikymas iš esmės pagerintų inovatyvių vaistų prieinamumą mūsų šalies pacientams, nelaukiant dešimties metų tyrimų rezultatų.
Kol kas Lietuvoje buvo vos kelios tokios sutartys, kuriomis remiantis buvo stebimas gydymo efektyvumas ir valstybė mokėdavo tik už pasiektą rezultatą. Viena jų buvo sudaryta virusinio hepatito C gydymui, kuomet valstybė mokėjo tik už tų pacientų gydymą, kurie pasveikdavo.
 
Atlikime namų darbus
Jeigu norime pagerinti inovatyvių vaistų prieinamumą Lietuvos gyventojams, valstybė turi suvokti klinikiniais tyrimais pagrįstų sutarčių reikšmę. Kol kas inovatyvių vaistų prieinamumo schemų taikymo naudą supranta tik vaistų gamintojai, kadangi tokią praktiką jie taiko daugelyje užsienio šalių.

Antras žingsnis, kurį reikia žengti, norint įgyvendinti šias schemas – sudaryti sąlygas stebėti Lietuvos pacientų gydymo rezultatus. Dabar neturime galimybių sekti duomenis, kurie parodytų, kada buvo išgydytos tam tikros ligos, kada jos progresavo ar pasiekė tam tikrus gydymo rodiklius. Toks duomenų vertinimas praverstų ne tik dėl vaistų efektyvumo stebėsenos, bet ir leistų stebėti hospitalizaciją, lyginti šalies ligoninių darbą, vertinti gydymo rezultatus ne tik per vaisto perspektyvą, bet ir kitas dimensijas.
Trečia sąlyga, kuri yra būtina, norint sėkmingai pritaikyti inovatyvių vaistų prieinamumo schemas – abipusis valstybės ir vaistų gamintojų noras bei jau minėtas pasiruošimas. Apie šias schemas Lietuvoje diskutuojame jau daugiau nei 5 metus, tačiau iki šiol nematome praktinio jų įgyvendinimo. Ar tai reiškia, kad nepakanka noro prisidėti prie šalies pacientų sveikatos gerinimo?
 
Pradėkime planuoti pagal poreikį
Kalbant apie esmines priežastis, trukdančias savalaikiam inovatyvių gydymo priemonių kompensavimui Lietuvoje, reikėtų nepamiršti ir ydingo PSDF biudžeto planavimo. Lietuva neplanuoja, kiek pinigų reikės vaistų kompensavimui, nes kai ateina metas juos kompensuoti – tam paprasčiausiai neturime lėšų.
Tai yra problema, kurią išspręsti galėtume taikydami užsienyje plačiai naudojamą horizonto skenavimo metodiką. Tai reiškia, kad planuojant PSDF biudžetą, reikėtų pasidomėti, kokios reikšmingos technologijos ateis į rinką per artimiausius 3, 5 ar 10 metų. Inovacijos neatsiranda per naktį, mes galime numatyti, kas yra kuriama, įsivertinti, ar mums tai bus reikalinga, kiek tai kainuos ir preliminariai paskaičiuoti, kokios pinigų sumos tam gali prireikti.

Elementariausias pavyzdys – vakcina nuo naujojo viruso COVID-19. Jau dabar žinome, kad anksčiau ar vėliau ji bus sukurta, todėl atsakingos institucijos jau dabar turėtų pradėti galvoti, kaip bus užtikrintas jos prieinamumas Lietuvos žmonėms. Privalu stebėti situaciją ir laiku nusimatyti lėšų, kad atėjus laikui galėtume operatyviai sureaguoti. Bet ar kas nors tai planuoja? Ne. O kai vakcina atsiras, mes tiesiog neturėsime už ką jos nupirkti Lietuvos pacientams.  
Taigi, turime pagaliau pradėti planuoti PSDF pagal poreikį. ES šalių finansavimo sveikatos apsaugai vidurkis siekia 6,6 proc. BVP, tai yra praktiškai 2 proc. daugiau nei šiuo metu tam skiria Lietuva. Iniciatyvos tai pakeisti turi imtis valdantieji – ne visuomenė, ne medikai ir ne vaistų gamintojai.
 
Remkimės horizonto skenavimo metodika
Iki šiol visos reikšmingos technologijos Lietuvą užgriūva tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Bet juk jos nebuvo sukurtos per dieną, tiesiog niekas nestebi ir neįvertina, kokios technologijos ateina. Mums reikėtų pradėti taikyti nors 3 metų horizonto skenavimo metodiką ir stebėti bent jau tuos vaistus, kuriems yra pateiktos paraiškos, kurie jau yra vertinami. Dabar mūsų šalyje to niekas nedaro, vaisto kompensavimą svarsto metus ar daugiau ir po dvejų metų priima sprendimą, kad vaistą reikia kompensuoti, tačiau paaiškėja, kad tam nėra pinigų.
Horizonto skenavimo metodika nėra sudėtinga, tereikia, kad kas nors imtų ir ją įgyvendintų, o pavyzdžių, iš ko mokytis, tikrai turime. Planuojant sveikatos biudžetus tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių ji jau taikoma Austrijoje, Belgijoje, Nyderlanduose,
Norvegijoje, Švedijoje. Šią metodiką taip pat ruošiamasi taikyti Prancūzijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, metodas iš dalies jau taikomas Italijoje ir Maltoje.

Norėdami pasiekti tokį sveikatos apsaugos lygį, kuris būtų bent kiek arčiau Europos Sąjungos vidurkio, turime pagaliau imtis konkrečių veiksmų. Ypač tų, kurie akivaizdžiai gali padėti išspręsti inovatyvių gydymo metodų prieinamumo problemą ir yra sėkmingai taikomi pažangiose šalyse. Mes galime didžiuotis profesionaliais mūsų šalies medicinos darbuotojais, tačiau jie negalės efektyviai padėti pacientams neturėdami tam reikiamų priemonių.